(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Biržų krašto raštai

Kai likimas padovanoja sunkią ligą

2013 m. sausio 22 d.
Regina VAIČEKONIENĖ

Biržietė Gražina Kaminskienė serga išsėtine skleroze. Gražinos gyvenimą sunki liga pavertė slidžiu ledu. Ir fizine, ir dvasine prasme, pasaulis šiai simpatiškai moteriai slysta iš po kojų, bet ji suranda jėgų. Gražina, nevaldanti kojų, praradusi regėjimą, ne verkšlena, bet kabinasi į gyvenimą: bendrauja su žmonėmis, turi pomėgį, gilina savarankiško gyvenimo įgūdžius. Ji ką tik baigė aklųjų ir silpnaregių kursus. Gražina visiems nuoširdžiai pataria: jeigu likimas padovanos nepagydomą ligą, neužsisklęskite tarp keturių sienų, nepasmerkite savęs vienatvei...

Su patogumais ir artimaisiais šalia

Gražina Kaminskienė svečius priima viename Vilniaus gatvės daugiabučių, vieno kambario bute. Butą skyrė Biržų rajono savivaldybė. Moteris niekaip neįsivaizduoja savo gyvenimo kaime, be patogumų ir be artimų žmonių šalia. Iš Pakruojo rajono kilusi, Kraštų tarybiniame ūkyje zootechnike dirbusi moteris pasiilgsta gurkšnio gryno kaimo oro. Tada ji važiuoja kieminėti pas savo vyresnėlį sūnų Mantą, marčią Daivą ir anūkėlius Aistę ir Aidą. Arba pabėga į Biržų girios ir sesers Irenos šeimos prieglobstį. Sausio pirmosiomis savaitėmis – Gražinai šventė. Iš Olandijos atostogų grįžo dukra Rasa. Kai dukra išskubės vėl uždarbiauti į užsienį, šalia Gražinos liks jos pagrandukas sūnus Gytis. Gytis iš parduotuvės nuperka maisto, išneša šiukšles. Moteris labai didžiuojasi ir savo biržiete dukterėčia Aušra Adukauskaite. Aušrelė – jos palydovė į stovyklas, į naujų žinių pasaulį.

Ropom, klupom arba užsitverdama sienų

– Gimiau gausioje šeimoje. Turiu daug dukterėčių, sūnėnų. Visi mane lanko. Telefonas man visada po nosimi, – šypteli ant lovos sėdėdama Gražina. Ir pasakoja: – Kai atsikrausčiau į šį butą, ropinėjau ropom, kad apsiprasčiau naujoje vietoje.

Gražinai Kaminskienei – 53 metai. Išsėtine skleroze ji serga 13 metų. Progresuojanti liga Gražinai atėmė kojas, regėjimą.

– Labai mėgau megzti, skaityti knygas, spręsti kryžiažodžius. Laksčiau motociklu, vairuodavau automobilį. Mėgau dainuoti, jaunystėje šokau pramoginius šokius, vaidinau dramos būrelyje. Kas negalima, to labai norisi, – kalba Gražina. Ji išmoko šokti. Su invalido vežimėliu. – Neįgaliųjų vakaronėje tokia graži muzika užgrojo. Kojos, atrodo, pačios kilnojasi į taktą. Vestibiulyje – grindys lygios, šokau su vežimėliu, – džiaugiasi moteris.

Gražina Kaminskienė neseniai grįžo iš aklųjų ir silpnaregių kursų. Kursuose išmoko Brailio raštą, baigė kompiuterinio raštingumo kursus.

– Bet neįkertu aš to „džioso“. Labai traukia prie kompiuterio. Ten visos naujienos. Prieš jį klupau ant kelių. Sūnus man išdidina vaizdus, bet kad ilgai nebeištveriu, ašaroja akys. O mobiliuoju telefonu žinutes visiems išmokau rašyti atmintinai, – tikina Gražina.

Pomėgis: lankstiniai

Prieš ketverius metus ji surado naują pomėgį: lanksto iš popieriaus vazas, krepšelius, gulbes.

– Lankstyti iš popieriaus pradėjau tada, kai supratau, kad pradėjau akti ir jau niekada nebegalėsiu megzti, spręsti kryžiažodžių, skaityti knygų, – pasakoja Gražina. Ir neslepia: pirštai tokie neklaužados, rankos dreba, bet moteris priverčia juos dirbti. Lankstiniai neklauso, iširsta, pabyra ant žemės. Reikia dar ir tiksliai suskaičiuoti. Anot Gražinos, sunku, bet labai įdomu. Jai padeda papiliečiai anūkėliai Aistutė ir Aidas.

– Papilyje vieną kambarį mes pavertėme popierinėmis dirbtuvėmis, nes lankstiniais susidomėjo ir anūkėlė. Išmokiau ją. Ir anūkėlis Aidas, išvydęs mūsų išlankstytas gulbes, džiūgavo: bulbių bulbės... Ir Aidutis išmoko lankstyti, – džiaugiasi Gražina.

Artėjančių švenčių proga ji iš popieriaus išlankstė sau ir kalėdinę eglutę. Jos žodžiais, užsispyrė ir išlankstė.

Padėti sau ir kitiems

Gražinos Kaminskienės akys vis labiau bijo šviesos. Kai užuolaidos užtrauktos, prieblandoje akys neašaroja.

– Kartais būdavo sunku koordinuoti judesius, bet kojos dar buvo paklusnesnės. Paskui jas paralyžiavo. Tada guodžiau save: dar galiu ant kojų atsistoti, kam jas judinti... Sėdėk ant lovos ir matyk, deja... Kai kas manęs nesupranta: sėdžiu ant lovos, o prie durų negaliu prieiti, – sako Gražina. Ir nenukabina nosies: tai tik laikina, nes nauja aplinka. Indus jau išmoko suplauti.

Vaistų – maišelių maišeliai: nuo skausmo, plečiantys, raminantys... Ne visi vaistai kompensuojami.

Gražinos Kaminskienės žodžiais, tik pats turi sau padėti susidraugauti su negalia. Ir kartais labai tuščiai ir beviltiškai nuskamba psichologų patarimai – nekreipk dėmesio, susitaikyk su ta mintimi. Patys geriausi patarėjai – sergantieji ta pačia liga žmonės, jų slaugytojai. Moteris dėkinga biržietei Bronislavai Kalpokienei, kuri turėdama sergantį sūnų Rimvydą, būrė ir kitus biržiečius, sergančius išsėtine skleroze. Praėjusiais metais Gražina, jos palydovė dukterėčia Aušra ir Bronislava Kalpokienė lankėsi Šventojoje, kur vyko vasaros savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovykla išsėtine skleroze sergantiems žmonėms. Stovykla ne tik pažintinė, bet ir kūrybinė. Išgirsta daug naudingų patarimų.

– Išsėtinė sklerozė labai pažeidžia sergančiuosius, patys jie nebeįstengia savimi pasirūpinti, todėl būtinai reikia, kad atsirastų sveikas žmogus, kuris aukotųsi šiai kilniai veiklai, burtų ir vienytų ligonius, kurie neužsisklęstų tarp keturių sienų, bendrautų. Kupiškyje, pavyzdžiui, sergančiuosius išsėtine skleroze globoja ir grupelės veiklą kuruoja bendruomenės slaugytoja, – pasakoja Gražina.

Išdavė eisena

Gražinai Kaminskienei išsėtinė sklerozė diagnozuota sulaukus 40 metų.

– Jau anksčiau skaudėdavo nugarą. Kartais pamėtydavo į šonus, susipindavo kojos. Pakruojo gydytojai man įtarinėjo radikulitą, kraujotakos sutrikimą. Taip tęsėsi tol, kol nepasigavau alergijos. Ravėjau daržą ir nuo kažkokių piktžolių išbėrė. Ištino kojos. Alergija nepasidavė jokiems vaistams. Mane išsiuntė į Vilnių tyrimams. Profesorius Laurinaitis iš karto atkreipė dėmesį į mano eiseną. Jis paklausė: „Gražina, tu visą laiką taip vaikštai? Vaikštau kaip vaikštau, į tai niekada nekreipiau dėmesio ir niekam iki šiol mano eisena neužkliuvo. Tada dar ir automobilį vairavau, – prisimena Gražina Kaminskienė.

Profesorius į moters eiseną nenumojo ranka: paskyrė magnetinio rezonanso tomografiją. Gražina pasakoja: po tyrimo atsakymas buvo su klaustuku: „demielinizacijos židiniai?“ Ji pajuto nerimą. Skambino kaunietei dukterėčiai medikei norėdama išsiaiškinti, ką tai galėtų reikšti? Dukterėčia neslėpė ir puolė į paniką: labai blogai, reikia ir jai tirtis, čia paveldima liga...

Ir kitą dieną profesorius Gražinai pasakęs: „Tu, Gražina, daugiau jau nebešoksi...“

– Ir iš tikrųjų... Koordinacija triko vis labiau, vis dažniau man nei iš šio, nei iš to nuskrisdavo nuo kojos į priekį šlepetės, basutės, kojas surakindavo mėšlungis. Teko persėsti prie rankiniu būdu valdomo automobilio vairo. Nesupratau, kodėl kartą, kai į komisiją kreipiausi dėl vairuotojo pažymėjimo, gydytojas Ramanauskas nusistebėjo, kaip mano akys tokios geros? Akti pradėjau staiga. Deduosi vienus akinius, kitus – nebetinka. Įsitaisiau lupą – ir su ta dvejinasi. Išvažinėjau visus gydytojus, visi tą patį kartojo: išsėtinė sklerozė pažeidė regos nervus ir jų nebeprisiūs nei Maskvoje, – pasakoja Gražina Kaminskienė. Ji žino: liga progresuoja. Vaistai ne visagaliai, jie tik slopina išsėtinės sklerozės simptomus.

– Bet aš dar negaliu aimanuoti. Tarp savo likimo bičiulių jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Kai kuriems mano pažįstamiems liga progresuoja aštriau. Štai vienais metais jie su lazdele, kitąmet jau su vaikštyne roploja, o trečiais metais jau guli. Aš trylika metų sergu ir lyginant su kitais, kuriems daug prasčiau, aš – skraidau, – tikina Gražina.

Ligos nuosėdos – kūne ir sieloje

Moteris neslepia: liga palieka žaizdų ne tik kūne, bet ir sieloje. Sergančiųjų išsėtine skleroze koordinacija sutrikusi, mėto į šonus, žemė slysta iš po kojų, tad praeiviai tokius ligonius laiko padauginusiais alkoholio.

– Apmaudu: šia liga serga jaunos motinos, jos augina mažus vaikus, o tiems vaikams suaugusieji arba draugai pradeda įrodinėti, kad jų motina girtuoklė... Pavyzdžiui, vienos pažįstamos, sergančios išsėtine skleroze, nepriėmė, išvarė net iš autobuso. Pamanė, kad ši neblaivi, – pasakoja Gražina ir pasidžiaugia: – Jos jaunyliui sūnui neteko kęsti tokių pažeminimų. Sūnaus draugai, pažįstami žinojo: Gražina sunkiai serga, ją užjautė ir gerbė.

Nepažįstami žmonės Gražiną ne kartą nekaltai apšaukė, pastūmė, apkalbėjo. Ji gali papasakoti ne vieną skaudžią istoriją. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus ji atvažiavo su savo automobiliu prie „Norfos“ prekybos centro. Pasistatė automobilį invalidams skirtoje automobilių stovėjimo aikštelėje.

– Einu takeliu. Jaunas, storas apsauginis stovi, rūko ir sako man: „Išsipagiriok, nepataikai ant šaligatvio, svirduliuoji“. Jis nenorėjo klausytis jokių mano paaiškinimų, – prisimena Gražina.

Jos žodžiais, po tokio „komplimento“ pradėjo slėptis nuo žmonių. Su giminaičiais atvažiavusi iki prekybos centro, jau nekeldavo kojos iš automobilio. Ką žmonės pamanys? Vėl nepelnytai apšauks, pašieps.

Gražinai užsisklęsti nedavė jos sesuo. Ji tempte tempė ligotą moterį iš automobilio, nepaliko jos vienos.

– Nesupranta, kad krapinėji ne iš savo valios, o dėl ligos. Ypač užgaulioja maži vaikai. Vieną rytą, dar gyvenau Papilyje, atvažiavau autobusu ir ėjau į polikliniką. Netoli poliklinikos koją sutraukė mėšlungis ir parkritau ant žemės. Rankinė su telefonu nuskrido tolyn. Atsistoti niekaip negaliu, rankinės pasiekti – irgi. Aštunta valanda ryto. Skuba moksleiviai į mokyklą pro šalį, o aš guliu nugriuvusi ir nė vieno neprisiprašau, kad man paduotų rankinę, kurioje telefonas. Laimė, ėjo senutė pro šalį. Ji padavė man rankinę, aš išsikviečiau greitąją. Ir ta motinytė dar palaukė, kol atvažiuos greitoji ir mane paims, – prisimena Gražina Kaminskienė.

Ji pasakoja: kai susiruošdavo į miestą, stengdavosi eiti su vaikštyne, ne su lazdele. Jeigu ištiks priepuolis, praeiviai bus atlaidesni, jos nestumdys, nesityčios.

Kaimynas sekė ir skundė

Gražina Kaminskienė anksčiau gyveno Kilučių gatvėje. Ji turėjo labai akylą, bet ir beširdį kaimyną. Jis ją sekė ir skundė artimiesiems. Moteris vengė kaimynų ir žmonių. Tuo metu ji dar turėjo daugiau jėgų ir negalėjusi sėdėti be darbo. Pasijutusi geriau eidavo ravėti daržo.

– Eidavau į daržą vos prašvitus, kol kaimynas dar miega. Kai jis atsikeldavo, aš stengdavausi jam akyse nesirodyti, užsidarydavau malkinėje ir ką nors dirbdavau. Jeigu tik kaimynas pamatydavo mane, kad krypuliuoju per kiemą, tuoj skambindavo mano seseriai į kaimą ir skųsdavo, kad aš jau girta. Niekaip negalėjome jam išaiškinti, kodėl man dreba rankos, kojos, kodėl užeina priepuoliai, – pasakoja Gražina.

Jos žodžiais, žmonėms trūksta išprusimo, žinių:

– Jeigu pasakysiu, kad sergu išsėtine skleroze, tai užuojautos nelauk: sumaišys su senatvine psichoze ir pradės pasakoti asmeninius pavyzdžius iš pažįstamų gyvenimo. Todėl dabar, kai paklausia manęs ,kokia tai liga, atsakau: išsėtinė. Kas žino – supras, o tie, kurie nežino, ir nesupras, bet nors apsimes, kad suprato, – įsitikinusi Gražina.

Ačiū...

Gražina Kaminskienė dėkoja VšĮ Pagalbos centro direktorei Reginai Židonienei, kad padėjo naują butą apstatyti baldais. Kol moteris sulaukė būsto, senieji baldai drėgname garaže supelijo ir išsiskyrė. Gražina dėkoja gydytojai neurologei Daliai Einorienei, nes žino: beviltiškoje būsenoje gydytoja visada ras vietą ligoninėje.

– Ačiū Papilio gydytojui Romaldui Rupkui, Biržų rajono savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų skyriaus vyr. specialistei Aldonai Jurkštaitei, Išsėtinės sklerozės grupės pirmininkei Bronislavai Kalpokienei, dukterėčiai Aušrai Adukauskaitei, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Biržų skyriui, visiems artimiesiems, kurių rūpestinga globa ir dėmesys stiprina mano gyvenimą, – dėkojo Gražina Kaminskienė.

Žiemą, pasak Gražinos, Biržų miesto gatvės visai nepritaikytos neįgaliesiems su vežimėliais. Ji vargo kelius praėjo, kol užpustytomis gatvėmis prisikasė prie poliklinikos. Praeiviai ją traukė iš pusnies, stumte stūmė. Iš Vilniaus gatvės daugiabučio į polikliniką moteris su vežimėliu yrėsi visą valandą.

Reginos Vaičekonienės nuotr.

MOČIUTĖ. Gražinos džiaugsmas – anūkėliai Aidas ir Aistė. Močiutė jiems perteikia savo gyvenimo išmintį.

Šeimos albumo nuotr.

POMĖGIS. Gražina lanksto iš popieriaus gulbes, kuria paveikslus.

LIKIMAI. Gražina Kaminskienė trylika metų serga išsėtine skleroze, bet neverkšlena, bendrauja su žmonėmis, semiasi savarankiško gyvenimo įgūdžių įvairiose stovyklose, turi pomėgių.

Dienos populiariausi

Pakruojo rajone lankėsi Andrius Kubilius

2013 m. sausio 25 d.
lankomiausias

Anglų kalbą geriausiai moka „Atžalyno“ gimnazistai

2013 m. sausio 25 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas