(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Gamink ir balsuok
Jus­ti­nos ŪSAI­TĖS
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Akimirkų žvejys

2017 m. vasario 4 d.
Vita MORKŪNIENĖ

Šiau­lių uni­ver­si­te­to ga­le­ri­jo­je pri­sta­to­ma ryš­kaus jau­no­sios kar­tos fo­to­me­ni­nin­ko Eu­ge­ni­jaus Barz­džiaus kū­ry­ba. Jo pa­var­dė Lie­tu­vo­je pir­mą­kart gar­siau nu­skam­bė­jo 2013 me­tais, kai fo­tog­ra­fi­nės do­ku­men­ti­kos cik­las „Pel­kės der­lius“ Niu­jor­ke pel­nė pres­ti­ži­nio kon­kur­so „PDN Pho­to An­nual 2013“ lau­rus stu­den­tų ka­te­go­ri­jo­je ir JAV ski­ria­mą Mar­ty Fors­cher sti­pen­di­ją už in­dė­lį į hu­ma­nis­ti­nę fo­tog­ra­fi­ją.

Da­bar pu­sę pa­sau­lio ap­ke­lia­vęs „Pel­kės der­lius“ ro­do­mas Šiau­liuo­se. Šio cik­lo fo­tog­ra­fi­jo­se už­fik­suo­ta 2002 m. gar­baus am­žiaus žmo­nių užim­ta ir sa­va­ran­kiš­kai tvar­ko­ma erd­vė pel­kė­to­je že­mė­je Šiau­lių mies­to ri­bo­se. Ato­kus ir at­šiau­rus mies­to pa­ri­bys šiems žmo­nėms ta­po sa­vo­tiš­ka jų lais­vės te­ri­to­ri­ja, sa­vi­val­dos ir bend­ruo­me­niš­ku­mo sa­la.

„La­biau­siai ma­ne ža­vė­jo ten be­si­dar­buo­jan­čių žmo­nių ak­ty­vu­mas, kū­ry­biš­ku­mas ir ener­gi­ja. No­rė­jau, kad fo­tog­ra­fi­jo­se žiū­ro­vas ma­ty­tų ne varg­šus, bet lais­vus ir orius žmo­nes“, – tei­gia E. Barz­džius.

Ga­le­ri­jo­je be „Pel­kių der­liaus“ eks­po­nuo­ja­mi dar du E. Barz­džiaus fo­tog­ra­fi­jų cik­lai –„Są­sa­jos“ ir „Bang­lau­žiai“.

Eu­ge­ni­jus Barz­džius, drau­gų ir me­ni­nin­kų bend­ruo­me­nė­je la­biau ži­no­mas kaip Gie­na, gi­mė ir užau­go Šiau­liuo­se, bai­gė dai­lės ir di­zai­no stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te, do­ku­men­ti­nės fo­tog­ra­fi­jos ba­ka­lau­ro stu­di­jas Pie­tų Vel­so uni­ver­si­te­te Niu­por­te ("Pel­kių der­lius“ – dip­lo­mi­nis dar­bas), šiuo me­tu bai­gia vi­zua­lio­sios so­cio­lo­gi­jos ma­gist­ro stu­di­jas Golds­mi­to uni­ver­si­te­te Lon­do­ne.

Au­to­riaus dar­bai pub­li­kuo­ti ir eks­po­nuo­ti dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių – Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, Ka­na­do­je, Da­ni­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ško­ti­jo­je ir kt., ap­do­va­no­ti ir įver­tin­ti tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se.

Yra iš­leis­tos ke­lios jo fo­tog­ra­fi­jų kny­gos.

Šiuo me­tu Eu­ge­ni­jus Barz­džius gy­ve­na Vil­niu­je.

Nuo sva­jo­nių iki re­zul­ta­tų

– Pir­mo­ji jū­sų per­so­na­li­nė pa­ro­da įvy­ko 2000 me­tais kaip tik šio­je ga­le­ri­jo­je. Kas svar­biau­sio per šiuos 17 me­tų įvy­ko jū­sų gy­ve­ni­me ir kū­ry­bo­je?

– Svar­biau­sia, bu­vo daug at­ra­di­mų. Dau­gu­ma jų vi­di­niai – sa­vęs pa­ži­ni­mo.

Iš išo­ri­nių da­ly­kų tur­būt la­biau­siai su­krė­tęs ir pa­da­ręs di­džiau­sią po­vei­kį – su­si­ti­ki­mas su Pa­lend­rių vie­nuo­liais be­ne­dik­ti­nais.

– Trum­pam su­grįž­ki­te į tą me­tą.

– Bu­vo 2011 me­tų va­sa­ra. Baig­da­mas pir­mą Vel­so uni­ver­si­te­to kur­są Niu­por­te ži­no­jau, kad tu­rė­siu pen­kias lais­vas sa­vai­tes ir grį­šiu į Lie­tu­vą. Su­kau gal­vą, ką ga­lė­čiau nu­veik­ti, kad tas lai­kas ne­praei­tų tuš­čiai. Tas no­ras at­ve­dė ma­ne į Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ną.

– Kas tai bu­vo: su­vo­ki­mas, kad „pa­ga­vo­te“ te­mą, ku­ri yra įdo­mi, eg­zo­tiš­ka, pa­klau­si ir ga­li­te su­kur­ti efek­tin­gų kad­rų, su­spin­dė­ti, grį­žus į uni­ver­si­te­tą, ar as­me­niš­ki at­ra­di­mai?

– Tai bu­vo svar­bu man pa­čiam. Iš­gy­ve­nau ku­pi­ną per­mai­nų gy­ve­ni­mo eta­pą. Ką tik bu­vau me­tęs sėk­min­gai be­si­klos­tan­čią kar­je­rą rek­la­mos sri­ty­je, iš­va­žia­vau iš Lie­tu­vos. Pir­mas kur­sas uni­ver­si­te­te bu­vo la­bai in­ten­sy­vus. Daug dir­bau, ke­lia­vau – bu­vo daug ne­ri­mo, įtam­pos, tem­po.

Pa­lend­riai, kiek­vie­nas at­vy­ki­mas, bend­ra­vi­mas su vie­nuo­liais bu­vo tai, ko tuo me­tu la­biau­siai rei­kė­jo. Ieš­ko­jau to pa­ties, kaip ir dau­ge­lis – ra­my­bės, ty­los, su­si­kau­pi­mo ir pa­ties sa­vęs.

Vie­nuo­lius at­ra­dau kaip sa­vo drau­gus ir mo­ky­to­jus, gi­mė idė­ja fo­tog­ra­fi­jo­mis at­skleis­ti vie­nuo­ly­no kas­die­ny­bę. Ban­džiau pri­si­lies­ti prie to, kas kiek­vie­nam iš mū­sų at­ro­do pa­slap­tis. Sup­ra­tau daug da­ly­kų, ku­rie iš­liks svar­būs vi­są gy­ve­ni­mą.

– Ar bū­tų tei­sin­ga šį lai­ką įver­tin­ti kaip ke­lią nuo sva­jo­nių, pla­nų, už­mo­jų iki re­zul­ta­to?

– Bu­vau lyg koks fa­ta­lis­tas. Ėjau, kur ve­da šir­dis, ti­kė­da­mas, kad ve­da tei­sin­gai. Iš pra­džių ne­tu­rė­jau no­rų ir tiks­lų, pri­lygs­tan­čių įko­pi­mui į Eve­res­tą. Ži­no­ma, bu­vo am­bi­ci­jų, bet ir am­bi­ci­jas, ir no­rus pa­ko­re­guo­ja ap­lin­ky­bės, įturi ta­ko­s ki­ti žmo­nės. Sup­ran­ti, kad ne­bū­ti­nai Eve­res­tas, yra ir ki­tų kal­nų.

– Da­bar pa­čiam tris­de­šimt sep­ty­ne­ri. Ko­kia sa­vi­jau­ta, per­žen­gus Kris­taus am­žių ir ne­te­kus jau­na­jam kū­rė­jui tai­ko­mų nuo­lai­dų ir pri­vi­le­gi­jų? Kai jau ne­be­sa­ko­ma „daug vil­čių tei­kian­tis“, „per­spek­ty­vus“ ir panašiai.

– Vis dar jau­čiuo­si ga­lin­tis kal­nus nu­vers­ti. Ti­kiu, kad di­die­ji dar­bai lau­kia atei­ty­je.

Ki­ta ver­tus, vis dar esu stu­den­tas, ir man tas sta­tu­sas pa­tin­ka.

Aki­mir­kų žve­jys

– Kaip ir ka­da at­si­ra­do są­ly­tis su fo­tog­ra­fi­ja?

– Vis­kas pra­si­dė­jo nuo pa­šė­lio­ji­mo su drau­go tė­vo „Ze­ni­tu“ ir no­ro pri­si­lies­ti prie nak­ti­nės fo­tog­ra­fi­jos. Va­žiuo­da­vom į Vil­nių. No­rė­jo­si nu­fo­tog­ra­fuo­ti Ge­di­mi­no bokš­tą, bet bū­ti­nai nak­tį. Ge­di­mi­no pro­spek­tą su ma­ši­no­mis, bet ir­gi nak­tį, kad jų ne­si­ma­ty­tų, o ma­ty­tų­si tik švie­sos ruo­že­liai. Toks įdo­mus žai­di­mas ir pir­mie­ji džiaugs­mai.

– Yra to­kia lyg ir ne­gin­čy­ti­na tie­sa, kad fo­tog­ra­fi­ja – tai pir­miau­sia švie­sa. Taip pa­rai­džiui per­skai­ty­tu­me ir fo­tog­ra­fi­jos ter­mi­ną –piešimas švie­sa. Kas fo­tog­ra­fi­ja yra as­me­niš­kai jums?

– Man tai jaus­mas, em­pa­ti­ja, ga­li­my­bė, kaip sa­ko ang­lai „at­si­sto­ti į ki­to žmo­gaus ba­tus“.

– O tas sal­dus jaus­mas, kai pa­žiū­ri į ką tik už­fik­suo­tą kad­rą ir ma­tai – „yra“, lyg bū­tum pa­ga­vęs di­de­lę gra­žią žu­vį?

– Taip, bū­tent tas mo­men­tas, kai pa­si­se­ka įam­žin­ti pro ša­lį bė­gan­čią aki­mir­ką. Pa­si­jun­ti kaip aki­mir­kų žve­jys...

Apie lais­vą paukš­tį

– Vie­na­me in­ter­viu sa­kė­te, kad jū­sų he­ro­jams la­bai svar­bi tik­ra lais­vė. Kas tai yra – tik­ra lais­vė?

– Sun­ku nu­sa­ky­ti dviem žo­džiais. Ge­rai pa­gal­vo­jus, lais­vas ir paukš­tis nė­ra – juk jis tu­ri spar­nus ne­šio­tis ant sa­vo kup­ros.

– Kas svar­biau­sia jums pa­čiam?

– Bū­ti tik­ram, iš­lik­ti pa­čiu sa­vi­mi, ne­par­si­duo­ti. Pa­vyz­džiui, dir­bant rek­la­mos sri­ty­je, yra la­bai aiš­kus už­sa­ko­vas ir la­bai aiš­kus tiks­las, sa­vo kū­ry­bi­nę ener­gi­ją su­fo­ku­suo­ji tam ko­mer­ci­niam mar­ke­tin­gi­niam tiks­lui pa­siek­ti. Kū­ry­bi­nė lais­vė – kai ir idė­ja, im­pul­sai, pa­ga­va ir iš­raiš­ka ei­na iš ta­vęs ir pri­klau­so nuo pa­ties. Kai ga­li iš­reikš­ti sa­ve kaip as­me­ny­bę.

– Esa­te ra­šan­tis fo­tog­ra­fas – ga­na re­tas paukš­tis.

– Len­kiu gal­vą prieš sa­vo dės­ty­to­jus Vel­so uni­ver­si­te­te. Ten prie kiek­vie­no ren­gia­mo pro­jek­to no­ri ar ne­no­ri tu­rė­jo bū­ti va­di­na­ma­sis si­nop­sas, ku­ris nor­ma­liai ap­ra­šy­tų ta­vo idė­ją, tiks­lą ir me­to­di­ką. Stu­di­juo­jant ma­gist­ran­tū­ro­je Lon­do­ne la­bai ak­cen­tuo­ja­mas ra­šy­mas, ana­li­zė, kny­gų skai­ty­mas – gi­li­ni­ma­sis į idė­jas ir tik vė­liau pe­rei­na­ma prie pra­kti­kos.

Ši Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės mo­ky­mo sis­te­ma ma­ne ge­rai išauk­lė­jo. La­bai ir ne­si­prie­ši­nau.

Fo­tois­to­ri­jos – apie sa­ve ir ki­tus žmo­nes

– Sa­ko­ma, kad Vieš­pats su­kū­rė žmo­gų pa­gal sa­vo at­vaiz­dą. Ar, ati­džiai įsi­žiū­rė­jus į žmo­nes jū­sų fo­tog­ra­fi­jo­se – vie­nuo­lius, pel­kės so­di­nin­kus, emig­ran­tus, ba­rų lan­ky­to­jus ir ki­tus, – ga­li­ma bū­tų pa­sa­ky­ti, kad pa­ži­no­me ir jus, fo­tog­ra­fi­jų au­to­rių?

– Man gi­liai įstri­gu­si ame­ri­kie­čio fo­tog­ra­fo An­sel­mo Adam­so min­tis, kad į fo­tog­ra­fi­ją mes at­si­ne­ša­me vis­ką: ką ma­tė­me, ką pa­ty­rė­me, ką my­lė­jo­me, dėl ko ver­kė­me, ko­kius fil­mus žiū­rė­jo­me ir ko­kias kny­gas skai­tė­me. Tam aš vi­siš­kai pri­ta­riu, to­dėl kad ir ką fo­tog­ra­fuo­čiau, vi­sa­da la­biau­siai kal­bė­siu apie sa­ve.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te fo­tois­to­ri­jos žan­rą – to­kį pra­ban­gų ir bran­gų, rei­ka­lau­jan­tį lai­ko, ne­sku­bė­ji­mo, įsi­žiū­rė­ji­mo?

– Kur­da­mas fo­tois­to­ri­jas ga­liu gvil­den­ti kon­cep­tua­lius da­ly­kus, narp­lio­ti so­cia­li­nes pro­ble­mas, at­skleis­ti žmo­nių jaus­mus. Pa­tin­ka ieš­ko­ti tin­ka­miau­sios vi­zua­lios kal­bos.

Šiau­lie­tis ir dar pie­ti­nie­tis

– Ne tik tarp drau­gų, bet ir fo­tog­ra­fi­jos pa­sau­ly­je esa­te ži­no­mas kaip Gie­na. Iš­gir­dus „Gie­na“ ne­ju­čia pa­gal­vo­ji, kad tuoj su­si­tik­si he­ro­jų iš „Pie­ti­nia kro­ni­kų“.

– Iki šiol taip ir pri­si­sta­tau: „Ge­ziuks iš Pie­ti­nia“. Esu šim­tap­ro­cen­ti­nis pie­ti­nie­tis.

Su Ri­man­tu Kmi­ta, pa­ra­šiu­siu „Pie­ti­nia kro­ni­kas“, ne­bu­vo­me drau­gai, ta­čiau tai, ką jis ap­ra­ši­nė­ja sa­vo kny­go­je, man iki krau­jo pa­žįs­ta­ma.

– Šiau­liams pra­vers­tų ir dau­giau to­kių „ge­ziu­kų“.

Ar „Pel­kės der­lius“ at­si­ra­do dėl to, kad esa­te šiau­lie­tis ir dar pie­ti­nie­tis?

– Ne „Pel­kės der­lius“ ga­lė­jo at­si­ras­ti bet kur – Bal­bie­riš­ky­je, prie Vil­niaus ar Lon­do­no pa­kraš­ty. Man rū­pė­jo ne vie­ta, o te­ma.

Pel­kių so­di­nin­kai nu­skam­bė­jo per pa­sau­lį

–Turbūt sun­kiau­sia šia­me pro­jek­te bu­vo pri­si­jau­kin­ti pel­kės so­di­nin­kus. Kaip se­kė­si įtrauk­ti juos į šią afe­rą – su­si­pa­žin­ti, su­si­drau­gau­ti, pa­vie­šin­ti?

– Tam rei­kė­jo daug lai­ko. Kant­ry­bės – dar dau­giau. Te­ko net ir bu­te­lio kak­le­lio prin­ci­pu pa­si­nau­do­ti.

Kai ku­rie žmo­nės ne­da­ly­va­vo pro­jek­te. Kai ku­rie – ne­tgi sa­bo­ta­vo, įsi­ti­ki­nę, kad esu neaiš­kių ins­ti­tu­ci­jų pa­siųs­tas žmo­gus, ren­ku in­for­ma­ci­ją ir gal­būt pa­skui sa­ve at­si­ve­siu bul­do­ze­rius. O kai ku­rie la­bai šil­tai priė­mė, su­si­tin­ka­me iki šiol.

– Kaip paaiš­kin­tu­mėte šio pro­jek­to sėk­mę?

– La­bai pa­pras­ta. Aš kal­bu uni­ver­sa­lio­mis te­mo­mis ir žmo­nės ma­ne su­pran­ta. Kal­bu apie ant­ri­nių ža­lia­vų, iš ku­rių su­ręs­tos so­di­nin­kų pa­šiū­rės, šilt­na­miai, pa­nau­do­ji­mą. Pa­sau­ly­je tai nė­ra nau­jas da­ly­kas.

Kal­bu apie bend­ruo­me­niš­ku­mą, kaip ne­praei­nan­tį žmo­nių po­rei­kį, ku­ris ne­sve­ti­mas ir ki­tuo­se kraš­tuo­se. Šiau­lių pel­kė­je jis at­si­sklei­dė per bend­rą veik­lą ir bu­vi­mą to­je pa­čio­je erd­vė­je. Kal­bu ir apie san­ty­kį su že­me, ku­ris taip pat pa­na­šiai su­pran­ta­mas vi­sur.

– Ju­ri­diš­kai tie žmo­nės nie­kaip nė­ra su­sais­ty­ti su šia vie­ta. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad tos pel­kė­toj že­mėj užau­gin­tos gė­ry­bės stip­riai pa­ge­rin­tų žmo­nių gy­ve­ni­mą ar bū­tų jų iš­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Tai kas svar­biau­sia?

– Ne vie­nas iš tų žmo­nių man aiš­kiai ar­ti­ku­lia­vo: „Iš pro­to išei­čiau tarp ke­tu­rių sa­vo bu­to sie­nų, už­dus­čiau.“ Į pel­kę jie ėjo tik dėl te­ra­pi­jos, pa­bė­gi­mo iš na­mų, dėl vi­sai ki­to­kio rū­pes­čio, ne­no­ro pri­klau­sy­ti nei nuo sa­vo ar­ti­mų­jų, nei nuo val­džios ma­lo­nės.

Sten­giau­si šią bend­ruo­me­nę pri­sta­ty­ti pa­gar­biai, no­rė­jau, kad žiū­ro­vas ma­ty­tų ne varg­šus, bet lais­vus ir orius žmo­nes.

– Va­di­na­si, tai yra jų lais­vės te­ri­to­ri­ja?

– Ir kū­ry­bos...

– Kur „Pel­kių der­lius“ bu­vo eks­po­nuo­tas?

– Oi, vi­same pa­sau­ly­je. Pir­ma pa­ro­da, pa­ti di­džiau­sia, Niu­jor­ke. Po to bu­vo iš­spaus­din­tas „Bri­tish Jour­nal of Pho­tog­ra­py“ – tai yra vie­nas di­džiau­sių ir įta­kin­giau­sių pa­sau­ly­je fo­to­žur­na­lų. Po to pa­si­py­lė... Są­ra­šas il­gas.

Em­pa­ti­jos skie­pai

– Apž­vel­gus jū­sų fo­tog­ra­fi­jas, pro­jek­tus, pa­ro­dų buk­le­tus ir kny­gas, klos­to­si tei­gia­mo mū­sų lai­kų he­ro­jaus po­rtre­tas: te­mos jaut­rios, gi­lios, ryš­kūs dva­si­nių paieš­kų pėd­sa­kai, ne­sun­kiai at­ko­duo­ja­mos ver­ty­bės, ku­rias iš­pa­žįs­ta­te, at­ran­da­me tik­ru­mo, švie­sos klo­dus, net ir kas­die­niš­ko­se te­mo­se gy­ve­ni­mas tar­si ap­va­ly­tas nuo kas­die­ny­bės ap­na­šų ir to, ka­me mes daž­nai murk­do­mės. Toks jaus­mas, kad jau­čia­te ar­ti­mą san­ty­kį su pa­sau­liu ir ki­tais žmo­nė­mis.

– Tai em­pa­ti­ja.

– Kas ją įskie­pi­jo? Nors „įskie­pi­jo“ – ne­tin­ka­mas žo­dis, to­kio skie­po nė­ra...

– Ma­ma, mo­čiu­tė, drau­gai, Pa­lend­rių vie­nuo­liai, daug ki­tų su­tik­tų žmo­nių.

Trys pa­ta­ri­mai už dy­ką

– Kaip be­žiū­rė­tu­me, jū­sų ke­lias la­bai ryš­kus, lai­mė­ji­mai įspū­din­gi. Ką pa­tar­tu­mėte žmo­nėms, su­si­ruo­šu­siems ei­ti pa­na­šiu ke­liu?

– Ga­liu duo­ti tris ge­rus pa­ta­ri­mus.

Pir­mas – nie­ko ne­bi­jo­ti. Jūs tik įsi­vaiz­duo­kit, koks bū­tų gy­ve­ni­mas nie­ko ne­bi­jant.

Ant­ras – įsi­tai­sy­ti šūd­ma­lys­tės de­tek­to­rių. Kad nie­kas mums ne­mal­tų ir mes ne­mal­tu­me ki­tiems.

Tre­čias – bū­ti švel­niems ki­tiems žmo­nėms.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

„Fo­tog­ra­fi­ja man yra cuk­rus ant šir­dies“, – tei­gia į aukš­čiau­sią pa­sau­lio fo­tog­ra­fi­jos ly­gą verž­liai žen­gian­tis Eu­ge­ni­jus Barz­džius.

Pel­kių so­di­nin­kų po­rtre­tai su­kur­ti lai­kan­tis Re­ne­san­so ta­py­bos ka­no­nų.

Au­to­rius kvie­čia pa­mąs­ty­ti apie „nie­kie­no že­mę“ ir žem­dir­biš­ką ge­ną, ir su­ma­nu­mą, glū­din­čius tur­būt kiek­vie­no lie­tu­vio šir­dy­je.

Pel­kė­je užau­gin­to der­liaus na­tiur­mor­tai – vie­nas iš au­to­riaus po­žiū­rio kam­pų.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

KAIMUOSE IR MIESTELIUOSE

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas