(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Gamink ir Balsuok
Ro­mual­da KUL­ŠY­TĖ, Pak­ruo­jo J. Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi

Reklama

Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Iš juokdario gyvenimo

2017 m. sausio 27 d.
Angelė BRAŽAITĖ

Pa­čio­je ša­lies šir­dy­je – sos­ti­nė­je (tiks­liau, Fa­bi­jo­niš­kė­se) gy­ve­na sau žmo­gus, var­du Juo­zas. Išo­riš­kai jis at­ro­do be­veik toks, kaip vi­si į jį pa­na­šūs li­go­niai. Tie, ku­rie skan­di­na­si tau­re­lė­se, stik­li­nė­se, sta­ti­nai­tė­se, ta­čiau jo­se ne­gy­ve­na, kaip tai ka­dai­se da­rė Dio­ge­nas. Ar­ba to­kie, ku­rie iš pri­gim­ti­nio liūd­nu­mo nak­ti­mis ima ra­šy­ti ei­lė­raš­čius. Pa­ga­liau, vy­riš­kis bu­vo kaip iš akies trauk­tas be­na­mis: vė­jo nu­gai­rin­tas, gi­lių raukš­lių iš­va­go­tas vei­das, am­ži­nai sau po ko­jom nu­delb­tas bau­gus žvilgs­nis, kaž­koks ki­mus, tar­si pri­smaug­tas bal­sas, kuk­lus rū­be­lis...Ka­dan­gi is­to­ri­ja ne­lin­ku­si kar­to­tis, tai ir po­nas Juo­zas ten­ki­na­si tuo, ką jam li­ki­mas at­siun­čia: kar­tais bi­lie­tą tie­siai iš dan­gaus, kar­tais – bo­bu­tę iš Pa­ry­žiaus, o kar­tais jį ap­nin­ka grau­dūs „pri­si­my­ni­mai“...

Vie­ną la­bai il­gą žie­mą mies­te tiek gau­siai bu­vo pri­snig­ta, kad pa­ga­liau, su­lau­kęs pa­va­sa­rio, žmo­gus ati­tir­po ir iš to džiu­ge­sio su­ma­nė pa­ra­šy­ti pje­sę, pa­va­di­nęs ją „Gy­ve­ni­mu po snie­gu“. Į kū­ri­nį su­dė­jo per pus­me­tį kan­čių su­kaup­tą iš­min­tį. Apie tai, kaip švie­su bū­na tė­vy­nėj ir kaip tam­su bū­na gal­voj, ir apie tai, ko­kių slo­gių sap­nų sap­nuo­ta, kiek sun­kiai dirb­ta, ka­sant snie­gą ir mąs­tant apie ga­li­mą le­dyn­me­tį. Tą gū­džią žie­mą Juo­zas ne­ti­kė­tai per­skai­tė M. Ivaš­ke­vi­čiaus pje­sę „Ma­da­gas­ka­ras“, pa­ga­liau su­si­do­mė­jo ka­dai­se gy­ve­nu­sio tau­tie­čio uto­pis­to Ka­zi­mie­ro Pakš­to idė­ja ap­gy­ven­din­ti vi­sus lie­tu­vius ten, kur kiau­rus me­tus švie­čia sau­lė – Ma­da­gas­ka­re. Ne­no­rė­da­mas nie­ko pla­gi­juo­ti, žmo­gus nu­spren­dė pje­sės veiks­mą per­kel­ti kaž­kur į Lo­ty­nų Ame­ri­ką...Taip gi­mė vei­ka­las, kaip „dvie­jų da­lių prie­das prie oro pro­gno­zės“.

Juo­zui nuo­lat kaž­ko ėmė trūk­ti: iš pra­džių drau­gų, pi­ni­gų, vė­liau – švie­žio van­dens ir gry­no oro. Pra­dė­da­vęs rūs­čiu žvilgs­niu vyp­so­ti į dan­gų ir Die­vas jam at­siųs­da­vęs lai­min­gą bi­lie­tą gar­džiam orui ar ty­ram van­de­niui įsi­gy­ti. De­ja, to­kie kar­tai bū­da­vo re­te­ny­bė, o ir bi­lie­tą iš pa­no­sės nu­kniauk­da­vo dvi gra­žuo­lės duk­te­rys. Mer­gi­nų ir ža­vios žmo­ne­lės puoš­me­noms nuo­lat trū­ko pi­ni­gų, to­dėl vy­ras pra­si­ma­ny­da­vo pi­ni­gų pa­čiais ne­ti­kė­čiau­siais bū­dais: sau­go­jo vi­sų mū­sų my­li­mą gam­tą, ne­šio­jo de­ko­ra­ci­jas teat­re, ne juo­kais ėmė­si ra­šy­to­jo plunks­nos, ne­tgi už­dai­na­vo. .. Keis­tas da­ly­kas, vi­sai ne­tu­rė­da­mas bal­so ir nor­ma­lios klau­sos, vy­riš­kis su­rink­da­vo pil­nas sa­les, staug­da­mas slo­giu bal­su, pra­juo­kin­da­mas žiū­ro­vus au­toi­ro­niš­kais teks­tais, ža­vė­da­mas sa­ty­riš­kai gro­tes­kiš­kų min­čių gry­nuo­liais. Juo­kas pro aša­ras – ge­riau­sias Juo­zo kū­ry­bos api­bū­di­ni­mas.

Va­ka­rais, po il­gų ali­nan­čių pa­si­ro­dy­mų, Juo­zas il­gam už­si­da­ry­da­vo sa­vo dar­bo kam­ba­ry­je, kad ga­lė­tų pail­sin­ti iš­var­gu­sį kū­ną nuo ali­nan­čio sto­vė­ji­mo ant sce­nos, juk tiek daug teks­tų iš­ge­ne­ruo­da­vo iš sa­vęs, kad ne­pa­dė­da­vo nė „ba­jo­rai“ ar­ba „Rau­do­no­ji kny­ga“, į ku­rią bent pen­kias­de­šimt sy­kių mė­gi­no įra­šy­ti sa­ve pa­tį, bet vis iš­brauk­da­vo...Kiek pail­si­nęs nak­tį sa­vo ge­ro­kai at­ši­pu­sį pro­tą, iš­var­gu­sį kū­ną, vy­riš­kis išei­da­vo die­ną į Pi­lies skers­gat­vį, už­kop­da­vo ant Tri­jų kry­žių kal­no, pė­din­da­vo Ge­di­mi­no pro­spek­tu už­si­de­gęs ži­bin­tą, ta­čiau be­vil­tiš­kai ieš­ko­jo žmo­nių...

Ir da­bar te­beieš­ko, te­be­dai­nuo­ja, te­be­ku­ria juo­das dai­nas. Ar Juo­zas tu­ri drau­gų? Taip, jų – tun­tai. Jį vi­si at­pa­žįs­ta – tiek jau­ni, tiek se­ni. Kas iš vei­do, o kas iš vei­dak­ny­gės. Jis sa­vas vi­siems, kas ne­bi­jo iš sa­vęs pa­si­juok­ti, tik­tai ne eli­tui. Pas­ta­ra­jam Juo­zas pa­siū­lys pirkt ply­tą ar­ba pa­ty­lės it koks pra­si­kal­tęs vai­kė­zas. Sa­ky­si­te, įžū­lu. Ne­ma­nau. Juk rei­kia kaž­kaip ap­si­gin­ti, kai ašt­rūs žo­džiai at­šim­pa.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias

KAIMUOSE IR MIESTELIUOSE

2017 m. vasario 17 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas