(detali)

Orai Pakruojyje

howit/24408/1/1/3/?typkodu=img&keywords=" border='0' alt='' />

Konkursai

Ri­ta AL­MA­NIS, Nau­jo­sios Ak­me­nės mu­zi­kos mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­ja
Gamink ir BALSUOK
Ri­ta AL­MA­NIS, Nau­jo­sios Ak­me­nės mu­zi­kos mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­ja
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Nuorodos

Pakruojo kraštas
Kreditų ir paskolų palyginimas - Paskolose.lt
Farming simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017
FS17 mods
Farming simulator 2017 mods
Farming simulator 17 mods
ETS2 mods
Celebrity net worth
ATS mods
ETS 2 Mods
Swrafi sesxebi - Isesxe.com
LaenudON.ee
Farming Simulator 17 Mods
SEO PASLAUGOS
Farming Simulator 2017 Mods
FS 17 mods
Farming Simulator 17 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2015 Mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming Simulator 2017 mods
Farming simulator 2017 mods
Top Amazon Marketplaces
Universalus Meistras
www.krantas.lt
nmc.lt
Altagis.lt
Atolankos

Ap­vers­to lai­ko beieš­kant

2017 m. sausio 27 d.
Vita MORKŪNIENĖ

Non­kon­for­mis­tas Ro­ma­nas Vil­kaus­kas.

Pir­mo­sio­mis šių me­tų die­no­mis vi­suo­me­nei pri­sta­ty­ta dai­lė­ty­ri­nin­ko dr. Vik­to­ro Liut­kaus kny­ga „Pen­ke­tas. Ta­py­bos ana­to­mi­ja“, skir­ta so­viet­me­čiu su­si­kū­ru­siai ne­for­ma­liai ta­py­to­jų gru­pei.

Pen­ke­tas – tai šian­dien ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir pa­sau­ly­je pla­čiai ži­no­mi kū­rė­jai Bro­nius Gra­žys, Hen­ri­kas Na­ta­le­vi­čius, Min­dau­gas Sku­du­tis, Rai­mun­das Sli­žys (mi­rė 2008 m.) ir Ro­ma­nas Vil­kaus­kas, 1976 me­tais bai­gę ta­py­bos stu­di­jas tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te (VDI).

„Tai, ką jie nu­ta­pė per de­šimt bend­ros kū­ry­bos me­tų, yra neišt­ri­na­mas Lie­tu­vos ta­py­bos pus­la­pis,“ – per kny­gos pri­sta­ty­mą Vil­niu­je sa­kė jos au­to­rius.

Su šiau­lie­čiu Ro­ma­nu Vil­kaus­ku kal­ba­mės jo dirb­tu­vė­se va­di­na­ma­ja­me ša­bakš­ty­ne, kur gi­mė dau­giau­sia jo dar­bų, įpras­mi­nu­sių kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus, pra­vė­ru­sių pa­ro­dų du­ris, vė­liau nu­gu­lu­sių Lie­tu­vos ir už­sie­nio mu­zie­jų, ga­le­ri­jų, ko­lek­ci­nin­kų fon­duo­se, o jų au­to­riui pel­niu­sių ge­rą var­dą ir vie­tą Lie­tu­vos dai­lės is­to­ri­jo­je.

„Ši kny­ga pa­dė­jo rie­bų taš­ką gru­pės is­to­ri­jo­je“, – sa­ko Ro­ma­nas. 2016-ai­siais suė­jo 40 me­tų, kai bai­gė­me ins­ti­tu­tą ir 30 me­tų, kai už­bai­gėm gru­pės veik­lą. Šie­met su­kaks 40 me­tų nuo pir­mo­sios mū­sų bend­ros pa­ro­dos.

Var­to­me kny­gos ir pri­si­mi­ni­mų pus­la­pius, ieš­ko­da­mi ap­vers­to lai­ko – taip pen­ke­tu­ko na­riai ne­re­tai pa­va­di­na laik­me­tį, ku­ria­me gy­ve­no ir kū­rė.

Pen­ke­tas. Ma­ni­fes­ta­ci­ja be ma­ni­fes­to

So­vie­ti­niais lai­kais jo­kių dai­li­nin­kų gru­pių, iš­sky­rus pa­čią Dai­li­nin­kų są­jun­gą, bū­ti ne­ga­lė­jo. Bet... bu­vo.

1977-ųjų lapk­ri­tis. Per vi­są So­vie­tų Są­jun­gą (so­vie­ti­nę Lie­tu­vą taip pat) ką tik pra­šniokš­tė šven­ti­nių pa­ra­dų ir sa­liu­tų ban­ga, skir­ta „Di­džio­jo spa­lio“ 60-me­čiui. Ką tik bu­vo pa­tvir­tin­ti nau­ji TSRS ir LTSR him­nai, priim­ta nau­ja TSRS kons­ti­tu­ci­ja, skel­bian­ti bran­daus so­cia­liz­mo per­ga­lę. Tų pa­čių me­tų lapk­ri­tį Vil­niu­je, Dai­lės fon­do sa­lo­ne bu­vu­sio­je P. Cvir­kos gat­vė­je ati­da­ry­ta 1976 me­tais VDI stu­di­jas bai­gu­sių ta­py­to­jų kūrybos pa­ro­da. Taip gi­mė is­to­ri­nis Pen­ke­tas, ta­pęs il­giau­siai „bran­daus so­cia­liz­mo“ są­ly­go­mis vei­ku­sia dai­li­nin­kų gru­pe.

Pa­ro­da bu­vo ne­ti­kė­ta ir drą­si. Jau­nų­jų pa­veiks­luo­se ne­bu­vo įpras­tų so­cia­lis­ti­nės rea­ly­bės vaiz­dų: fab­ri­kų su bal­tais iš ka­mi­nų rūks­tan­čiais dū­mais, ky­lan­čių mies­tų pa­no­ra­mų, til­tų, ko­lū­ki­nio tur­gaus vaiz­dų. Ne­bu­vo tei­gia­mo he­ro­jaus – so­cia­liz­mo sta­ty­to­jo – op­ti­mis­ti­nių po­rtre­tų ir jo veik­los pėd­sa­kų. Ne­bu­vo ir tra­di­ci­nio lie­tu­viš­ko pei­za­žo, nu­ta­py­to bū­din­go­mis že­miš­ko­mis spal­vo­mis.

Ta­čiau ir neį­gu­du­si akis Pen­ke­to kū­ri­niuo­se įžvel­gė iro­ni­jos, gro­tes­ko ir sar­kaz­mo ele­men­tų, ero­ti­kos ir ab­sur­do sce­nų, su­maiš­ties, siur­rea­lis­ti­nių vi­zi­jų, neįp­ras­tai sod­rių spal­vų žais­mės, iki tol ne­re­gė­tų sno­biš­kų per­so­na­žų ir su­mau­to gy­ve­ni­mo vaiz­dų. Ko­ne kiek­vie­ną pa­veiks­lą ga­lė­jai su­pras­ti kaip ale­go­ri­ją. Ta­py­ba bu­vo mo­der­ni, dra­ma­tiš­ka ir įtai­gi, so­cia­liz­mo ir so­cia­lis­ti­nio rea­liz­mo jo­je bu­vo ne per­ dau­giau­sia.

Tai bu­vo tik­ra jau­nų­jų kū­rė­jų ma­ni­fes­ta­ci­ja, nors žo­di­nio ma­ni­fes­to per vi­sus de­šim­tį bend­ros veik­los me­tų jie taip ir ne­su­kū­rė. Tai bu­vo mi­si­ja neį­ma­no­ma – spaus­din­tam žo­džiui anuo­met bu­vo tai­ko­mi dar tan­kes­ni po­li­ti­nės kont­ro­lės ir cen­zū­ros sie­tai.

Jau pir­mo­ji Pen­ke­to pa­ro­da su­kė­lė re­zo­nan­są, bu­vo jau­nat­viš­kai drą­sus ir bea­to­dai­riš­kas iš­šū­kis po­li­ti­nei sis­te­mai. Kiek­vie­na vė­les­nė Pen­ke­to pa­ro­da (pa­sku­ti­nė, ket­vir­to­ji, įvy­ko 1986 m.) ta­po ryš­kiais kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo įvy­kiais, svar­biais ne tik Pen­ke­to au­to­riams. Dai­lė­ty­ri­nin­kas V. Liut­kus, su šyp­se­na sa­ve va­di­nan­tis Pen­ke­to veik­los pėd­se­kiu, ne­dve­jo­da­mas tei­gia, jog prie­šin­da­mie­si ir opo­nuo­da­mi ofi­cia­lia­jai ta­py­bos li­ni­jai, šie me­ni­nin­kai kei­tė vi­są Lie­tu­vos ta­py­bos lau­ką, de­ro­man­ti­za­vo ir so­cia­lis­ti­nę tik­ro­vę, ir jos vaiz­da­vi­mo bū­dą.

Bu­vo aki­vaiz­du – atei­na nau­ja, ryš­ki, drą­sių ir ta­len­tin­gų ta­py­to­jų kar­ta.

–Jūsų Pen­ke­to re­gu­lia­riai ren­gia­mos gru­pi­nės ne­bu­vo įpras­tas dai­lės reiš­ki­nys. Ne­su­lau­kė di­de­lio pa­lai­ky­mo ir pa­ska­ti­ni­mo nei iš ša­lies, nei iš vir­šaus. Ką jos reiš­kė jums pa­tiems?

– Tai bu­vo di­de­lis kū­ry­bi­nis ir mo­ra­li­nis įsi­pa­rei­go­ji­mas vie­niems prieš ki­tus. Ži­no­jai, kad po tre­jų me­tų tu­rė­si pa­ro­dy­ti, ką nu­vei­kei. Kurs­tė am­bi­ci­jas, ver­tė ne­nu­rim­ti, in­ten­sy­viai dirb­ti, ne­nu­leis­ti ran­kų. Pir­mą­jį kū­ry­bos de­šimt­me­tį tai la­bai svar­bu.

Jei­gu ne ma­no kom­pa­ni­ja, ne­ži­nau, ar bū­čiau at­lai­kęs.

Gi­ja. Vie­ni­jo pa­žiū­ros į gy­ve­ni­mą ir ta­py­bą

– Il­gai iš­li­ko­te kaip la­bai vie­nin­ga gru­pė, nors bu­vo­te skir­tin­gi ir sa­vi­ti kū­rė­jai, ryš­kios as­me­ny­bės. Kas jus sie­jo, kas su­bū­rė?

– Su­bū­rė bend­ros stu­di­jos Dai­lės ins­ti­tu­te ir gy­ve­ni­mas bend­ra­bu­ty­je ("cvir­ky­nė­je"), ku­ria­me tvy­ro­jo tirš­ta kū­ry­bi­nė ir aka­de­mi­nė dva­sia. Už­si­mez­gė vy­riš­ka drau­gys­tė. Bu­vo il­gi pa­si­sė­dė­ji­mai va­ka­rais, dis­ku­si­jos, gin­čai, aiš­ki­nan­tis gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos tie­sas. Bu­vo­me ar­ti­mi, at­vi­ri, jau­tė­mės sau­gūs, bū­da­mi kar­tu. To­le­ra­vo­me vie­nas ki­to nuo­mo­nę, elg­se­ną ir kū­ry­bą. Pokš­tau­da­vo­me, krė­tė­me ei­bes. Dar – bu­vo­me są­ži­nin­gi ir la­bai am­bi­cin­gi. Ne­re­tai mus taip ir va­din­da­vo – ne­pa­so­ti­na­mų am­bi­ci­jų me­ni­nin­kai. Vi­si daug dir­bo­me.

Mes dar ne­ži­no­jo­me, kaip ta­py­si­me, ta­čiau ži­no­jo­me, kaip ne­no­ri­me ta­py­ti. Po­ka­ri­nė ta­py­to­jų kar­ta, ku­ri su­bren­do, kai so­cia­liz­mas dar tik for­ma­vo­si, vis dar ti­kė­jo, kad ku­ria švie­sią atei­tį. Mums tai at­ro­dė tik­ri klie­de­siai. Rei­kė­jo ap­si­spręs­ti, ką da­ry­ti.

Opo­na­vo­me ne konk­re­tiems ta­py­bos au­to­ri­te­tams, sa­vo dės­ty­to­jams, pro­fe­so­riams. Esa­me jiems dė­kin­gi – iš­mo­kė daug ko, ne tik pro­fe­si­nių da­ly­kų. Ger­bė­me juos, o jie mū­sų ne­žlug­dė, per­ne­lyg ne­sprau­dė į rė­mus, sten­gė­si mus su­pras­ti ir at­skleis­ti. Ste­bė­da­mi, pa­tar­da­mi, la­vi­ruo­da­mi tarp Mask­vo­je pa­reng­tų ir pa­tvir­tin­tų stu­di­jų pro­gra­mų ir lais­vos kū­ry­bos dva­sios. Gal­būt net tru­pu­tį pa­vy­dė­da­mi mū­sų jau­nys­tės, lais­vės ir drą­sos. Kad ir ap­vers­tas, mū­sų laik­me­tis bu­vo jau ki­toks.

Ieš­ko­jo­me nau­jų ke­lių – kiek­vie­nas sa­vo.

– Kas bu­vo jū­sų mo­ky­to­jai Dai­lės ins­ti­tu­te?

– Mū­sų ta­py­bos stu­di­joms va­do­va­vo ži­no­mi dai­li­nin­kai Vin­cen­tas Ge­čas, Vla­das Ka­ra­ta­jus, An­ta­nas Gu­dai­tis, So­fi­ja Vei­ve­ry­tė. Ins­ti­tu­te tuo me­tu dir­bo be­veik vi­sas Lie­tu­vos dai­lės eli­tas.

– Ko­kie bu­vo jū­sų san­ty­kiai su va­di­na­muo­ju ket­ver­tu, de­šimt­me­čiu anks­čiau už jus į dai­lės are­ną atė­ju­siais ir gai­vaus vė­jo gū­sį su­kė­lu­siais dai­li­nin­kais Al­gi­man­tu Švėgž­da, Kos­tu De­reš­ke­vi­čium, Al­gi­man­tu Ku­ru, Ar­vy­du Šal­te­niu?

– Ži­no­ma, ste­bė­jo­me, se­kė­me jų veik­lą. Tai bu­vo mo­der­nu, įtai­gu. Mums im­po­na­vo ir jų kū­ry­bos ob­jek­tai, ir tai, kaip jie nu­ta­py­ti. Trau­kė ir ryš­kios, spal­vin­gos jų pa­čių as­me­ny­bės. Mums be­bai­giant stu­di­jas, ket­ver­tas jau tu­rė­jo iš­si­ko­vo­jęs šio­kias to­kias po­zi­ci­jas, tad ir mums bu­vo tru­pu­tį leng­viau ir drą­siau. Man ar­ti­miau­si bu­vo A. Švėgž­da ir A. Ku­ras. Lai­kiau juos au­to­ri­te­tais, ta­čiau ak­lai ne­se­kiau. Apie sa­ve ga­liu pa­sa­ky­ti, kad nuo pat pra­džių di­džiau­sią įta­ką ma­no kū­ry­bai da­rė ne koks nors kū­ry­bos au­to­ri­te­tas, bet kin­tan­tis lai­kas.

Di­die­ji at­ra­di­mai. Ta­py­ba – tai aš

– Jūs bu­vo­te tur­būt pa­ts ra­di­ka­liau­sias, la­biau­siai po­li­ti­kuo­ti ir dis­ku­tuo­ti lin­kęs Pen­ke­to žmo­gus. Toks įspū­dis su­si­da­ro iš nu­girs­tų, per­skai­ty­tų jū­sų drau­gų rep­li­kų, ko­men­ta­rų ir pri­si­mi­ni­mų.

– Ne­si­gin­siu. Toks bu­vo ma­no bū­das. Be to, man ki­lo tur­būt dau­giau­siai klau­si­mų, neaiš­ku­mų, rei­kė­jo daug ką su­pras­ti ir iš­siaiš­kin­ti. Sa­vo gru­pe­lė­je ne­si­jau­čiau esąs stip­riau­sias. Vi­si jie bu­vo ra­ga­vę dau­giau me­no, mo­kę­si dai­lės jau prieš ins­ti­tu­tą. Aš, ga­li­ma sa­ky­ti, bu­vau sa­va­moks­lis, stu­di­joms ruo­šiau­si sa­va­ran­kiš­kai, iš kny­gų, tar­nau­da­mas ka­riuo­me­nė­je. Pir­muo­se kur­suo­se tu­rė­jau smar­kiai pra­kai­tuo­ti, daug dirb­ti, kad juos pa­si­vy­čiau.

Anks­ti su­pra­tau, kad dau­giau­siai ir stip­riau­sių im­pul­sų kū­ry­bai su­tei­kia rea­ly­bė, kad tik­ro­vės pa­veik­ta kū­ry­ba įgy­ja vi­siš­kai ki­tą ver­tę. Ma­čiau, kaip tarp oku­pa­ci­nio lai­ko­tar­pio dai­lės api­bend­ri­ni­mų, in­terp­re­ta­ci­jų, eksp­re­sio­niz­mo, be­si­ran­dan­čio siur­rea­liz­mo dings­ta, iš­tirps­ta fak­tas.

Ne­ga­lė­jau ap­si­me­ti­nė­ti – aš no­rė­jau smog­ti fak­tu. Nuo­jau­ta kuž­dė­jo, kad taip ga­liu pra­muš­ti sa­vo ta­ką.

Vie­na­me iš tų stu­den­tiš­kų de­ba­tų, iš­sprū­do ka­te­go­riš­kas ar­gu­men­tas: „Fak­tas yra vis­kas“. Tai, apie ką il­gai mąs­čiau, kas il­gai vi­rė vi­du­je, pa­ga­liau pra­si­ver­žė ir su­til­po tri­juo­se žo­džiuo­se.

– Ar tai bu­vo vie­nin­te­lė Jū­sų at­ras­ta di­džio­ji tie­sa?

– Ne. Bai­giant ins­ti­tu­tą ir ge­ro­kai vė­liau bu­vo lai­ko­ma­si dog­mos, kad ta­py­ba – tai spal­va. Taš­kas. Ne­gin­či­ja­ma tie­sa. Kai man kas nors ją itin pri­ki­ša­mai bruk­da­vo, ži­not, kaip at­sa­ky­da­vau? „Ta­py­ba – tai aš!“ Tai, ką aš su­kur­siu, ką iš­mąs­ty­siu ir iš­reik­šiu, tai ir yra kū­ry­ba. Ma­no, ir te­gul nie­kas ne­drįs­ta prie jos pri­si­lies­ti.

– At­ro­do, taip ir įvy­ko. Ar tu­ri­te mo­ki­nių, se­kė­jų?

– Ne. Kur da­bar to­kių be­pro­čių su­ra­si. Ir ne­rei­kia dau­giau. Čia ma­no li­ki­mas. Aš pa­ts ne­gal­vo­jau, kad toks bū­siu.

Su­mau­to gy­ve­ni­mo pa­veiks­lai

– Jū­sų ne­su­gun­dė siur­rea­liz­mo vi­lio­nės, są­ly­giš­ku­mai, spal­vų ir po­tė­pių tei­kia­mos ga­li­my­bės, įmant­rūs eks­pe­ri­men­tai.

– La­biau­siai ma­ne do­mi­no rea­ly­bė, lai­kas, ku­ria­me gy­ve­no­me. No­rė­jau jį pa­žin­ti ir at­skleis­ti, jo ženk­lais liu­dy­ti is­to­ri­ją.

Aš ga­na anks­ti su­pra­tau, ką no­riu pa­sa­ky­ti, tik ne­ži­no­jau kaip.

– Bet kas, pri­si­lie­tęs prie Jū­sų kū­ry­bos, žiū­rė­da­mas ar ver­tin­da­mas, bū­ti­nai pa­brė­žia so­cia­li­nį jos as­pek­tą. Net­gi yra tei­gian­čių, kad tai įgim­tas, o ne išug­dy­tas as­me­ny­bės bruo­žas. Įdo­miau­sia, kad Jū­sų so­cia­lu­mas yra ki­toks, ne­gu bu­vo įpras­ta ma­ny­ti so­viet­me­čiu, kai jis bu­vo ta­pa­ti­na­mas su lo­ja­lu­mu val­džiai, ideo­lo­gi­jai.

– Bū­ti so­cia­liam man reiš­kė ne­pa­lai­ky­ti oku­pa­ci­nės val­džios. Be­veik vi­suo­se so­viet­me­čiu nu­ta­py­tuo­se dar­buo­se yra po­li­ti­nė po­teks­tė. Ne­ži­nau, ar ši nuo­sta­ta įgim­ta, bet kad ji at­si­neš­ta iš na­mų, tai tik­rai.

Gi­miau 1949-ai­siais. Dvie­jų mė­ne­sių kū­di­kis, bu­vau su­suk­tas į ry­šu­lė­lį ša­lia ki­tų trem­čiai pa­ruoš­tų daik­tų – duo­nos ke­pa­lo, la­ši­nių bry­zo, šil­tes­nių dra­bu­žių ry­šu­lio. Tė­vai bu­vo įspė­ti, kad nak­tį mus iš­veš. Nuo trem­ties iš­gel­bė­jo at­si­tik­ti­nu­mas – už tė­vą lai­da­vo vie­nas iš troi­kės na­rių. Jis ne­si­ry­žo ne­tek­ti ga­baus ir skru­pu­lin­go ap­skai­ti­nin­ko, koks bu­vo ma­no tė­vas. Užau­gau laik­raš­ti­nia­me in­ter­je­re. Kas­met prieš Ve­ly­kas ma­ma nau­jai iš­kli­juo­da­vo sie­nas laik­raš­čiais, kad tro­bo­je bū­tų šva­riau ir švie­siau.

Gal iš tik­rų­jų tai įau­go į krau­ją?

– Jū­sų kū­ry­bi­nis ke­lias pra­si­dė­jo su­mau­to gy­ve­ni­mo vaiz­dais. So­cia­lu­mo juo­se bu­vo ap­stu – stu­den­tiš­ka bend­ra­bu­čio bui­tis, tar­pu­var­tė­je su­klu­pęs ar ant ša­li­gat­vio par­vir­tęs pi­lie­tis, bu­te­liais nu­krau­ti sta­lai. Tas gy­ve­ni­mas, ku­rį vi­si ma­tė, bet apie jį ne­kal­bė­jo.

– Te­mų daug, jų ne­rei­kė­jo ieš­ko­ti, bet pir­mais sa­vo dar­bais ne­bu­vau la­bai pa­ten­kin­tas. Pats ma­čiau, kad juo­se per daug ties­mu­kiš­ku­mo, li­te­ra­tū­ros, sti­lis­ti­nio blaš­ky­mo­si. Sten­giau­si at­si­sa­ky­ti „ge­ros ta­py­bos“ ma­nie­rų, įta­kų – ne vi­suo­met pa­vyk­da­vo.

Tai bu­vo ieš­ko­ji­mų me­tas, ku­rį tu­rė­jau iš­gy­ven­ti, praei­ti tuos brūz­gy­nus, kad su­pras­čiau, ką tu­riu da­ry­ti to­liau.

– Bet juk bu­vo ir džiu­gių mo­men­tų. Vi­sas jū­sų Pen­ke­tas de­biu­ta­vo res­pub­li­ki­nė­je jau­nų­jų dai­li­nin­kų pa­ro­do­je. Tie­sa, abu Jū­sų dar­bai pa­ty­rė pir­mą ypa­tin­gą dė­me­sį.

– „Stu­den­to šei­mo­je“ už­kliu­vo te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne kal­ban­ti gal­va, įtar­ti­nai pa­na­ši į Brež­ne­vą, siū­lė pa­keis­ti pei­za­žu, „Au­to­port­re­te prie Ge­di­mi­no kal­no“ vė­lia­va pa­si­ro­dė per juo­da. Ne­si­lei­dau į komp­ro­mi­sus.

Vis dėl­to į pir­mą mū­sų gru­pi­nę pa­ro­dą at­rink­tas pa­veiks­las „Nak­tis“ bu­vo pa­va­din­tas „Įvy­kiu Či­lė­je“, nors ne­blai­vus jo per­so­na­žas ant ša­li­gat­vio gu­lė­jo ap­reng­tas ma­no lan­guo­tu švar­ku.

Vi­zi­ti­nė kor­te­lė – laik­raš­tis ir bib­li­niai obuo­liu­kai

Net­ru­kus R. Vil­kaus­ko kū­ry­bo­je at­si­ra­do na­tiur­mor­tas, pa­kei­tęs so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo sce­nas ir siu­že­tus. Pa­veiks­lai su­ma­žė­jo, spal­vos iš­blu­ko, kom­po­zi­ci­ją su­da­rė pa­pras­ti kas­die­niš­ki daik­tai, ta­pę iš­kal­bin­gais dau­giap­ras­miais lai­ko ženk­lais. Kū­ry­bo­je at­si­ra­do laik­raš­čio mo­ty­vas, ta­pęs am­ži­na R. Vil­kaus­ko vi­zi­ti­ne kor­te­le.

Laik­raš­tis, kaip neats­ki­ria­mas to me­to žmo­gaus gyvenimo at­ri­bu­tas, ideo­lo­gi­nis ma­ni­pu­lia­vi­mo žmo­gu­mi įran­kis, kaip is­to­ri­nis laik­me­čio kon­teks­tas, ku­ria­me vė­rė­si vis dau­giau užuo­mi­nų ir pra­smių, ša­lia ku­rių pra­bi­lo ir ki­ti daik­tai: bul­vės, obuo­liai, bu­te­liai, laik­raš­čiu ro­po­jan­ti mu­sė...

R. Vil­kaus­kas ta­po laik­raš­čio ta­py­mo vir­tuo­zu, su­kur­da­mas to­kią iliu­zi­ją . Kad ga­li im­ti jį į ran­kas ir skai­ty­ti, kad tik­ros tos iš­blu­ku­sios dė­mės po kaž­ka­da čia ka­bė­ju­siais šven­tų­jų pa­veiks­lais ar ki­tos šei­mos re­lik­vi­jos, kad lai­ko pa­blu­kin­ta Sta­li­no nuo­trau­ka ta­me laik­raš­ty­je tik­ra, kad tik­ra yra pro lan­gą įspin­du­si sau­lės kryž­mė ant tų laikraščių.

Šie pa­veiks­lai ne kar­tą bu­vo at­mes­ti pa­ro­dų ko­mi­si­jų, į juos įta­riai žiū­rė­jo po­lit­ru­kai, neap­sisp­ręs­da­mi, ką da­ry­ti su tais laik­raš­ti­niais na­tiur­mor­tais, pa­gar­din­tais spran­giais bib­li­niais obuo­liais: nu­ry­ti ar iš­spjau­ti. Su­lau­žy­ti ta­bu, ar lauk­ti, kol tai pa­da­rys ki­ti.

Ro­ma­nas pa­ga­vo sa­vo te­mą, puo­se­lė­jo daik­tiš­ku­mo, fo­to­rea­liz­mo sti­lis­ti­ką, ku­ri ge­riau­siai ti­ko jo idė­joms.

Bū­tent šie dar­bai R. Vil­kaus­ko kū­ry­bo­je pra­lau­žė le­dus, at­ne­šė pir­mą­jį di­de­lį džiaugs­mą. 1981 me­tais trys jo na­tiur­mor­tai su laik­raš­čiais bu­vo at­rink­ti į Vil­niaus V ta­py­bos trie­na­lę. Anuo­met tai bu­vo dau­ge­lio ta­py­to­jų sva­jo­nė, reiš­kian­ti ir pri­pa­ži­ni­mą, ir ko­ky­bės ženk­lą, pra­na­šau­jan­ti kar­je­rą. Su­tei­kian­ti pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir drą­sos, pla­čiau pra­ve­rian­ti pa­ro­dų du­ris. Vi­so to rei­kė­jo. Kaž­ka­da tai tu­rė­jo įvyk­ti.

R. Vil­kaus­kas to­je trie­na­lė­je da­ly­va­vo vie­nin­te­lis iš Pen­ke­to ir vie­nin­te­lis iš Šiau­lių dai­li­nin­kų.

Maž­daug tuo me­tu pėd­se­kys V.Liut­kus pa­ra­šė iš­sa­mų straips­nį apie R. Vil­kaus­ko kū­ry­bą „Kai laik­raš­tis – kaip Se­za­no obuo­lys“.

„Jis jau yra“. Be­ne­fi­sas nuo­bo­dy­bės po­rtre­tų fo­ne

Ati­dus Ro­ma­no žvilgs­nis to­liau ty­ri­nė­jo tik­ro­vę, ma­ty­da­mas ne jos fa­sa­di­nę pu­sę, bet slap­tą­sias pra­smes, kas­die­ny­bės „pa­mu­ša­lus“.Tų pa­mu­ša­lų pa­si­ro­dė be­san­ti ga­ly­bė –vėrėsi čia pat, prieš akis – te­rei­kė­jo juos at­skleis­ti, iš­šif­ruo­ti ir pa­vers­ti me­nu. Taip į R. Vil­kaus­ko pa­veiks­lus atė­jo žmo­nių gy­ve­ni­mus ri­bo­jan­čios tvo­ros, ak­li­nos sie­nos, už ku­rių grei­čiau­siai nie­ko ne­vyks­ta, dau­gia­bu­čių na­mų pa­što dė­žu­tės, ga­ra­žo var­tai – rau­do­ni, mė­ly­ni, ža­li, gel­to­ni, au­to­bu­sų ta­lo­nai. Dau­gy­bė vie­no­dų daik­tų, to­kių pa­na­šių į vie­no­dai ap­si­ren­gu­sius, vie­no­dai ma­tan­čius ir mąs­tan­čius žmo­nes – ta­ry­bi­nę liau­dį. To­bu­la nuo­bo­dy­bė – ne­by­li ei­li­niam sis­te­mos varž­te­liui ir iš­kal­bin­ga ne­gai­les­tin­gai ją pre­pa­ruo­jan­čiam kū­rė­jo žvilgs­niui.

Ro­ma­nui ir to­liau iš­ti­ki­mai tar­na­vo laik­raš­čio mo­ty­vas. Ra­do­si vis nau­jos kom­po­zi­ci­jos, jos gry­nė­jo, ta­po dar pre­ci­ziš­kes­nės, iš­va­ly­tos nuo bet ko­kių pa­ša­li­nių triukš­mų, mi­ni­ma­lis­ti­nės iki ri­bos. Vis ma­žė­jo at­stu­mas tarp kū­rė­jo akies ir ta­po­mo daik­to ir vis gi­lė­jo po­teks­tė, dau­gė­jo pra­smės. Daik­tai at­ro­dė to­kie tik­ro­viš­ki, kad jų au­to­rius bu­vo va­di­na­mas ne tik fo­to­rea­lis­tu, hi­per­rea­lis­tu, jam bu­vo kli­juo­ja­ma na­tū­ra­lis­to eti­ke­tė. Net me­no vi­suo­me­nė­je bu­vo svars­to­ma, kam rei­ka­lin­ga to­kia ta­py­ba, ar iš vi­so juos ga­li­ma va­din­ti ta­py­ba, jei­gu jie at­ro­dė be­veik tik­res­ni už tik­rus? Šias dis­ku­si­jas že­miš­kai pa­pras­tai nu­trau­kė maest­ro Al­gir­das Pet­ru­lis: „Ar ta­py­ta tep­tu­ku? Jei taip, tai ta­py­ba“. Iš­si­ko­vo­ti vie­tą po sau­le, bū­nant ki­to­kiam, leng­va ne­bu­vo.

– Aš ne­gal­vo­jau apie fo­to­rea­liz­mą, ne­gal­vo­jau apie hi­per­rea­liz­mą man tik rei­kė­jo ras­ti ta­py­bos for­mą idė­joms iš­reikš­ti. Fo­to­rea­liz­mas ne­bu­vo tiks­las, o tik raiš­kos for­ma.

Tai bu­vo in­ten­sy­vaus dar­bo ir kū­ry­bos me­tas: ne­sti­go te­mų, už­te­ko am­bi­ci­jų ir ti­kė­ji­mo ir jė­gų.

Ar­tė­jo tre­čio­ji Pen­ke­tu­ko pa­ro­da. Nie­kas jų ne­lau­kė iš­skės­to­mis ran­ko­mis – ne­no­rė­jo duo­ti pa­do­rių pa­tal­pų, strig­dė ka­ta­lo­go lei­di­mą. Si­tua­ci­ja bu­vo la­biau ne­gu keb­li. Tuo­met R. Vil­kaus­kui ki­lo iš­ga­nin­ga min­tis – pa­siū­lė drau­gams pa­ro­dą su­reng­ti Šiau­liuo­se, tuo­met dar vi­sai nau­jo­je Dai­lės ga­le­ri­jo­je. Su­ma­ny­mui pri­ta­rė Šiau­lių dai­li­nin­kų sky­riaus va­do­vas R. Bui­vy­das, pa­rė­mė mies­to val­džia. „Tit­na­go“ spaus­tu­vė­je ne­tgi pa­vy­ko iš­si­leis­ti pa­ro­dos ka­ta­lo­gą, ku­rį Vil­niu­je bu­vo ak­li­nai už­blo­ka­vęs Glav­li­tas – so­vie­ti­nės cen­zū­ros ins­ti­tu­ci­ja.

1983 me­tų ge­gu­žę Pen­ke­to de­san­tas at­vy­ko į Šiau­lius. Pa­ro­da su­skam­bė­jo. Ko ge­ro, ji bu­vo įsi­min­ti­niau­sia Pen­ke­to is­to­ri­jo­je, o Ro­ma­nui Vil­kaus­kui ji ta­po tik­ru be­ne­fi­su – eks­po­na­vo daug ir įsi­min­ti­nų kū­ri­nių, ku­rie vė­liau ta­po chres­to­ma­ti­niais. Gal reikš­min­giau­siu įver­ti­ni­mu Ro­ma­nui ta­po ne pa­lan­kūs ati­lie­pi­mai spau­do­je, di­de­lis dė­me­sys, bet Pen­ke­tu­ko drau­gų nuo­sta­bos ir pri­ta­ri­mo ku­pi­ni žvilgs­niai ir vis dar jau­nat­viš­kai la­ko­niš­kas pa­gy­ri­mas: „Na, Ro­ma­nai, tu ir pa­va­rei...“

–Toje pa­ro­do­je ėjo ge­riau­sia ma­no kū­ry­ba. Ne­ži­nau, ar ką ge­res­nio po to pa­da­riau. Po šios pa­ro­dos man jau nie­ko ne­rei­kė­jo įro­di­nė­ti. Al­fon­sas And­riuš­ke­vi­čius, au­to­ri­te­tas tarp me­no­ty­ri­nin­kų, ta­da pa­sa­kė: „Jis jau yra. Ne­be­rei­kia nie­ko kal­bėt ar ap­ta­ri­nėt“.

Su­lau­žy­ti še­šė­liai per­ga­lės in­ter­je­ruo­se

Lai­kas bu­vo ne­ra­mus. Sis­te­ma braš­kė­jo, ore tvy­ro­jo nuo­jau­ta, kad anks­čiau ar vė­liau, o gal ir vi­sai ne­tru­kus kaž­kas at­si­tiks. Pa­si­keis. Ta­čiau tos nuo­jau­tos fo­ne vis dar vy­ko Ge­gu­žės ir Spa­lio pa­ra­dai, mi­tin­gai, plaz­dė­jo sve­ti­mos vė­lia­vos. Dai­lės pa­ro­dos vis dar bu­vo de­di­kuo­ja­mos Per­ga­lės ju­bi­lie­jams, Re­vo­liu­ci­jos me­ti­nėms, Ko­mu­nis­tų par­ti­jos su­va­žia­vi­mams.

To­kia­me raus­va­me ir dirg­lia­me kon­teks­te R. Vil­kaus­kas to­liau ėjo sa­vo ke­liu, plė­to­da­mas anks­tes­nius mo­ty­vus, at­ras­da­mas nau­jus. So­cia­li­nę po­teks­tę pa­pil­dė, gal ir vi­sai pa­kei­tė po­li­ti­nė, stip­rė­jo is­to­ri­niai mo­ty­vai.

Kū­ry­bos ban­ga ne­kri­to. Kad ir ne­be­rei­kė­jo nie­ko įro­di­nė­ti, no­rė­jo­si dirb­ti, per pa­veiks­lus iš­reiš­kiant tai, kas bu­vo ak­tua­lu, ką bu­vo su­vo­kęs ir kuo no­rė­jo da­lin­tis su ki­tais. Šį lai­ko­tar­pį ga­li­ma bū­tų įvar­dy­ti kaip „su­lau­žy­tų še­šė­lių“ ir „per­ga­lės in­ter­je­rų“ lai­ko­tar­pį. To­kios bu­vo do­mi­nuo­jan­čios te­mos ir mo­ty­vai.

Pir­mą­jį „Per­ga­lės in­ter­je­rą“ nu­ta­pė 1985-ai­siais. Pa­siū­lė tais me­tais Per­ga­lės 40-me­čiu de­di­kuo­tai pa­ro­dai. Pa­veiks­las bu­vo at­mes­tas – laik­raš­čiais iš­ta­pe­tuo­ta sie­na su krin­tan­čiu še­šė­liu ir pa­blu­ku­sia Sta­li­no nuo­trau­ka pa­si­ro­dė įtar­ti­na, su dvi­gu­bu dug­nu. Tas pa­ts dar­bas ne­praė­jo ir į ket­vir­tą­ją pen­ke­to pa­ro­dą.

„O aš gal­vo­jau, kad jau ga­li­ma...“, – iro­ni­zuo­ja Ro­ma­nas, pri­si­min­da­mas šį epi­zo­dą. Per­ga­lės in­ter­je­rų nu­ta­pė daug, te­ma už­ka­bi­no, sklei­dė­si vis nau­ji jos niuan­sai. Pir­mą­kart šios se­ri­jos pa­veiks­las „1949 me­tų in­ter­je­ras“ vie­šai bu­vo eks­po­nuo­tas tik 1987 me­tais pa­ro­do­je, skir­to­je Spa­lio re­vo­liu­ci­jos 60-osioms me­ti­nėms. Gal tai bu­vo ženk­las, kad le­dai pa­ju­dė­jo ir mū­sų gy­ve­ni­me greit nu­tiks kaž­kas svar­baus?

Gru­pės nė­ra am­ži­nos – penk­tos pa­ro­dos ne­be­bu­vo

– Mū­sų po­kal­by­je nu­skam­bė­jo pa­ra­dok­sa­li fra­zė: „Atė­jo ne­prik­lau­so­my­bė, ir ne­bes­pė­jom pa­da­ry­ti penk­tos pa­ro­dos“. Lyg ne­prik­lau­so­my­bė truk­dy­tų kū­ry­bai.

– Gal ir nu­skam­bė­jo. Tie­siog taip su­si­klos­tė ap­lin­ky­bės. Pra­si­dė­jo Są­jū­dis, mi­tin­gai, per­tvar­kos, vie­ni ki­tų nei­gi­mas, sui­ru­tė pa­čio­je Dai­li­nin­kų są­jun­go­je. Pa­ju­to­me, kad to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis vien dėl skai­čiaus ar tra­di­ci­jos su­reng­ti ei­li­nę gru­pės pa­ro­dą yra neak­tua­lu.

Kū­ry­bi­nė­je gru­pė­je svar­biau­sia yra su­si­for­ma­vi­mas, sa­vęs įtvir­ti­ni­mas. To­kio fi­zi­nio po­rei­kio ne­be­ju­to­me. Mes jau bu­vo­me – Pen­ke­tas jau tu­rė­jo sa­vo in­di­vi­dua­lią krau­jo gru­pę.

Gru­pės nė­ra am­ži­nos, jos iš­si­skirs­to. Mes su­bren­dom, net pa­se­nom, bet vis tiek su­si­tin­kam, pa­bū­nam kar­tu, po­kštau­jam, nu­pi­lam die­vams – te­be­sa­me vie­nas ki­tam įdo­mūs ir ar­ti­mi. Mums pa­si­se­kė.

– Ar vi­si te­be­dir­ba­te?

– Ma­žiau, aiš­ku, bet dir­bam. Tik Sli­žys jau ne­be­tu­ri ga­li­my­bės dirb­ti. Am­ži­na­til­sį...

2009 m. bu­vu­sio­je "cvir­ky­nė­je" bu­vo dar vie­na Pen­ke­to kū­ry­bos pa­ro­da. Ji bu­vo skir­ta Rai­mun­dui, nors ofi­cia­liai to ne­dek­la­ra­vo­me. Jo­je da­ly­va­vo Rai­mun­do sū­nus Si­mo­nas.

Or­bi­ta – skren­du ir man ge­rai

– Kaip bū­tų su­si­klos­tęs gy­ve­ni­mas, jei­gu 1976 me­tais ne­bū­tu­mėt at­va­žia­vęs į Šiau­lius? Gal bū­tų bu­vę dau­giau kū­ry­bi­nės erd­vės, gar­bės ar pi­ni­gų?

– Abe­jo­ju, ar bū­tų kas iš es­mės ki­taip.

Kai ku­rie kur­so drau­gai sa­ky­da­vo, kad pra­žus, jei iš­va­žiuos iš Vil­niaus. Man to­kios pro­ble­mos ne­bu­vo. Esu že­mai­tis, Šiau­liai – ne taip to­li nuo gim­ti­nės Ma­žei­kių rajone. Pe­da­go­gi­nis ins­ti­tu­tas ir Dai­lės fa­kul­te­tas tu­rė­jo ge­rą var­dą. (R. Vil­kaus­kas Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, vė­liau – uni­ver­si­te­te dir­bo nuo 1976 iki 2012 m. Nuo 1993 - Tapybos katedros docentas.) Pas­kai­tas tvar­ka­raš­ty­je su­dė­da­vo į dvi tris die­nas, tad lik­da­vo ma­rios lai­ko kū­ry­bai.

Vil­niu­je li­kę drau­gai ne­lei­do už­si­sė­dė­ti nu­tol­ti nuo sos­ti­nės. Vis­kas su­si­klos­tė la­bai ge­rai.

Jei­gu tu­ri tiks­lą kū­ry­bo­je, nie­kas ne­sut­ruk­dys. Na, ne­bent ta­ve nu­šau­tų kur nors tar­pu­var­tė­je...

– Ar daug su­pra­ti­mo pa­ty­rė­te sa­vo ke­ly­je iš ki­tų žmo­nių – ar­ti­mes­nių ir to­li­mes­nių ko­le­gų, kri­ti­kų, žiū­rė­to­jų?Juk daug kas Jū­sų at­žvil­giu lai­kė­si re­zer­vuo­tai, su­si­lai­ky­da­vo nuo ko­men­ta­rų, ne­sku­bė­jo pa­si­džiaug­ti sėk­me, pa­gir­ti. Bū­ti ki­to­kiu nie­kam nie­ka­da ne­bu­vo pa­pras­ta.

– Ne­ga­liu skųs­tis – pa­ten­ku į kny­gas, ku­rio­se nė­ra dau­ge­lio pri­pa­žin­tų kū­ry­bos ko­ri­fė­jų. Pa­ty­riau šiek tiek įta­ru­mo, pa­vy­do. Vi­si me­ni­nin­kai yra pa­vy­dūs. Ne­su­reikš­mi­nu to.

Pa­sa­ky­siu dau­giau: nei man kas truk­dė, nei aš kam truk­džiau. Aš tu­riu sa­vo or­bi­tą – kaip Mar­sas. Mar­sas skren­da ir jam „iki lem­pu­tės“, kas ten ap­link jį ar ša­lia jo su­ki­nė­ja­si – Ju­pi­te­ris ar kas nors ki­tas. Skren­du ir man ge­rai.

Bu­vau lai­min­gas, kad ga­liu ei­ti sa­vo ke­liu ir tu­riu bend­ra­min­čių, ku­rie ma­ne ma­to ir ver­ti­na kaip są­ži­nin­gą me­ni­nin­ką. Tai bu­vo pa­kan­ka­ma.

– Ko­kie di­džiau­si pa­si­kei­ti­mai Jū­sų kū­ry­bo­je įvy­ko nuo pir­mo­sios pa­ro­dos iki da­bar?

– Kai su­for­muo­ji sa­ve kaip me­ni­nin­ką, kai tu­ri sa­vo prin­ci­pus, mąs­ty­mą, kom­po­zi­ci­ją, raiš­kos prie­mo­nes, ne­bū­ti­na vers­tis per gal­vą ir bū­ti­nai keis­tis. Tu­ri dirb­ti sa­vos sti­lis­ti­kos rė­muo­se. Ki­taip – neiš­ven­gia­mai kils klau­si­mas: ar iš­dur­nė­jai, ar ap­si­me­ti­nė­ji. To­kių klau­si­mų su­si­lauk­ti ne­no­riu.

Nie­ka­da ne­bu­vau epi­go­nas ir nie­ka­da neiš­si­ža­dė­jau sa­vo prin­ci­pų.

– Ar la­bai no­rė­jo­te pri­pa­ži­ni­mo? Lau­kė­te jo?

– Apie tai daug ne­gal­vo­jau. Pri­si­me­nu, bai­gi­nė­jant ins­ti­tu­tą (mes su Br. Gra­žiu bu­vom pro­f. V. Ge­čo dip­lo­man­tai), atei­na Ge­čas į stu­di­ją pa­lai­min­ti dar­bų prieš gy­ni­mą. Apie dar­bus nie­ko taip ir ne­pa­sa­ko. Bet priei­na ir tars­te­li: „Tu­rė­tu­mėt šio to kū­ry­bo­je pa­siek­ti.“ Pas­kui pri­du­ria: „Vy­rai, tik ne­pra­dė­kit da­ry­ti pi­ni­gų. Pi­ni­gai ateis pa­tys.“ Tas pa­ts su pri­pa­ži­ni­mu. Jei su­kur­si ką nors įsi­min­ti­na, rei­ka­lin­ga, pri­pa­ži­ni­mas pa­ts ateis. Per jė­gą jo ne­su­for­muo­si.

Pap­ras­tai sa­kant, rei­kia dirb­ti.

Die­vo nor­ma

– Ką pa­sa­ky­tu­mėt apie šian­die­ni­nį sa­vo gy­ve­ni­mą?

– Ma­nau, kad da­bar pa­ts gra­žiau­sias lai­kas: ne­be­rei­kia sku­bė­ti, kiek­vie­na die­na – kaip sek­ma­die­nis, ne­be­rei­kia lenk­ty­niau­ti, ko­vo­ti dėl įspū­džio, dėl vie­tos pa­ro­dų sa­lė­se.

– Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ne­si­no­ri bū­ti jau­nam, bet te­bū­nie...

– Ir šian­dien te­be­si­gi­li­nu į sa­vo laik­me­tį, at­si­rink­da­mas ma­ne do­mi­nan­čias de­ta­les. Ta­pau, dro­ži­nė­ju kau­kes, ku­riu ob­jek­tus.

Gal­būt ga­lė­čiau dirb­ti dau­giau. Ga­lė­čiau da­ry­ti tai, ką da­riau, bet kam? Jau­čiu lė­tė­ji­mą, jau­čiu, kaip kei­čia­si laik­me­tis ir praei­na ma­no epo­cha.

Ga­liu no­rė­ti, ban­dy­ti, bet.... pa­pras­čiau­siai yra to­kia Die­vo nor­ma.

Yra lai­kas dar­bui, kū­ry­bai ir yra lai­kas ra­my­bei, sode stebint vėjyje besisukančias anūkams išdrožtas vėjarodes. Šalia žmona Aldona, dukros Akvilė ir Justina, žentai Tomas ir Kęstutis, ir didžiausias džiaugsmas – penki anūkai.

Vis­kas yra gra­žu. Man bu­vo svar­biau­sia veik­ti. Jei­gu kū­ry­ba iš­liks lai­ke, tau­tos kul­tū­ro­je, iš­lik­si ir tu.

Dirb­tu­vė­se Šiau­lių dai­li­nin­kų „ša­bakš­ty­ne“ R. Vil­kaus­kas iki šiol jau­čia­si kaip non­kon­for­miz­mo tvir­to­vė­je.

„Ga­ra­žo du­rys“ ir dar 40 R. Vil­kaus­ko dar­bų sau­go­ma Zim­mer­li me­no mu­zie­ju­je (JAV).

„Vi­są gy­ve­ni­mą ta­piau oku­pa­ci­nio re­ži­mo ženk­lus“, – tei­gia R. Vil­kaus­kas.

„Per­ga­lės in­ter­je­rai“ il­gai bu­vo ve­ja­mi iš pa­ro­dų sa­lių.

„Studento šeima“ žymi ankstyvąjį kūrybos etapą.

„Miegantis“ – vienas iš sumauto gyvenimo vaizdų.

„Ta­py­ba – tai aš“, – nu­ta­rė jau­na­sis ta­py­to­jas R. Vil­kaus­kas ir nuo­mo­nės ne­pa­kei­tė iki šios die­nos.

Dailėtyrininko V. Liutkaus knyga įamžino Penketo istoriją.

Dienos populiariausi

Kad nereiktų važiuoti iš Lietuvos (6)

2017 m. vasario 17 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentarai (1)

Istorijos spiralės, 2017-01-31 10:16
Rusų peredvižnikas Vasilij Maksimov 1889 metais eksponavo paveikslą "Viskas praeityje". Pačiu keisčiausiu būdu būtent jis (paveikslas) galėtų būti iškalbingiausia ir tiksliausia iliustracija šiam liūdnam interviu. Tikrai klaiku, kai baigiasi epocha ir vietoj viltingo "laukite tęsinio" pasirodo "pabaiga". Nelabai guodžia ir tai jei tai knygoje surašyta - išskyrus gimines ir artimuosius nelabai bus kam ją skaityti.

Rodomi komentarai nuo 1 iki 1. Iš viso: 1

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 1
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas

keywords=" border='0' alt='' />