(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

MIGRUOJANTYS PAUKŠČIAI

2017 m. birželio 30 d.

Loreta RIPSKYTĖ

Šu­li­nio dre­vė­je

sė­di se­nis si­dab­ras,

Rai­bu­liuo­ja ir švy­ti

raukš­lė­ta kak­ta,

At­suk­ta į sem­tu­vą,

ai­din­tį var­po me­džiok­lės gar­sais.

Bang­pū­tys – jo­jo var­das

tik­ra­sis...

Vėt­rų blokš­tas

į ren­ti­nio kil­pą,

Įka­lin­tas

šimt­me­čių liu­dy­to­jas,

Pa­si­ti­kęs ma­ne,

su­grį­žu­sią

į gim­ti­nės so­dy­bą

Iš lai­ki­no, grei­to

pa­sau­lio,

Iš laik­raš­čių ir žur­na­lų

sar­gy­bos.

Tu­rė­siu pra­mok­ti

skai­ty­ti van­dens la­šė­ji­mą,

Sub­ren­du­sio so­do

au­gan­tį sun­kį,

Nuo vė­jo braš­kan­čias si­jas

Ir vo­tim apė­ju­sią dir­vą

nuo ne­žiū­rė­ji­mo,

nu­žiū­rė­ji­mo.

Tai bus il­gas dar­bas,

Ka­dai­se sa­ve iš­ra­vė­ju­siai

Iš se­no­lių akių

ir nuo­trau­kų,

Iš siau­rų paaug­lys­tės gat­vių.

Jei kar­tais ei­sit pro ša­lį,

Ne­nu­su­kit vei­dų ir šyp­se­nų,

Neiš­su­kit spar­nų

mig­ruo­jan­tiems paukš­čiams –

Pri­gim­tis ne­pak­lūs­ta

iš­min­čiai.

ATO­MI­NĖ VIE­NAT­VĖ

Vie­nat­vę da­li­na­me ir dau­gi­na­me,

Fa­ce­book'uo­se kar­to­da­mie­si

tūks­tan­čiuo­se nuo­trau­kų:

Egip­te prie pi­ra­mi­džių,

Ant Par­ni­džio ko­pos,

Kor­mo­ra­nų pe­rim­vie­tė­je,

Vir­tu­sio­je mir­ties slė­niu,

Mo­čiu­tės so­dy­bo­je su šu­ne­liu Bon­ziu,

Po­le­di­nė­je žūk­lė­je,

Gim­ta­die­nio fies­to­je –

ki­niš­kų ži­bin­tų glė­by­je;

Ra­šy­da­mi teks­tus „ant sie­nos“,

Ku­ri vi­sai nė­ra sie­na,

Tik vir­tua­lus sien­laik­raš­tis,

Rū­šiuo­da­mi, tar­si sėk­li­nes ir val­go­mas bul­ves,

Į drau­gus ir ne­drau­gus,

Tuos, ku­rių ne­pa­žįs­ta­me,

Dau­gi­na­me vie­nat­vę,

Sma­gin­da­mie­si die­nos li­ku­čiais,

Pa­si­rin­kę pri­va­lo­mus po­mė­gius,

Te­le­vi­zi­nį cir­ką,

Ska­nau­da­mi už­kan­dį iš ap­kal­bų,

Pa­ti­kė­ję mi­nios re­cep­to­riais.

Vie­nat­vė au­ga, kaip gry­bas po ge­ro lie­taus –

Ne­nyks­tan­ti, ne­su­nai­ki­na­ma –

Ato­mi­nė...

DAU­GIAP­RAS­MY­BĖ

Laiš­kas yra jo­ji­mas ark­liu, –

Ga­li iš­lėk­ti rai­tas ant sa­vo žo­džių.

Laiš­kas yra mėš­lun­gis, –

Pat­ry­nus kak­tą, min­tys lė­tai at­si­lei­džia.

Laiš­kas yra po­tė­pis dro­bė­je,

Lais­vai iš­si­lie­jęs akių ir del­nų eže­rais.

Laiš­kas yra skal­bi­nių vir­vė –

Ant jos ba­lan­suo­ja seg­tu­kais pri­tvir­tin­tos pa­tir­tys.

Laiš­kas yra no­ras ti­kė­ti,

Kad ra­ša­lo ta­kas tvir­tes­nis už tin­ką ir už as­fal­tą.

Laiš­kas yra per­si­ren­gi­mo kam­ba­rys aki­mir­ką iki prem­je­ros,

Dar prieš tai, kol bus per­skai­ty­tas.

NEĮ­MA­NO­MA MI­SI­JA

Ran­kos ap­si­ve­ja juos­me­nį

Du maz­gai per al­kū­nes ir rie­šus

Ne­bė­ra ką sa­ky­ti

Tik il­ge­sį

iš­skai­ty­ti

Iš nu­suk­to vei­do

Žiū­rė­ti ir sy­kiu ap­glėb­ti

Neį­ma­no­ma mi­si­ja tam

Su ku­riuo da­li­nai­si šil­ku

Ir ne­ty­čia pri­vė­rei spar­nus

LAUK­TU­VĖS

Mė­ly­nių ko­ri­do­riais

Klai­džio­ja pirš­tų vir­ve­lės

Kai su­si­kry­žiuo­ja – gro­te­lės ar tink­las –

Pro jį iš­si­sklei­džia žvilgs­nio žy­dė­ji­mas

Tam­siu rau­do­niu už­lie­da­mas

Ir su­kre­šė­da­mas

Į pil­ką pa­jū­rio la­gū­ną

Il­gą ir ty­kų žvė­rį

Ku­rį tau no­rė­jau par­vež­ti lauk­tu­vių

Su­dė­ju­si į stik­lai­nį žie­mai

Ir san­da­riai už­da­riu­si

Jei ži­no­tum – dang­te­lis kar­tais pra­si­su­ka

Slys­ta briau­no­tas stik­las ir žai­ža­ruo­ja

Ste­buk­lai nu­de­gi­na ne­kant­riuo­sius

Lė­tie­siems pa­žy­ra pe­le­nu

NOS­TAL­GI­JA

Pa­ra­šyk ma­ny­je ei­lė­raš­tį,

Al­suo­jan­tį spa­lio šal­na.

Pri­si­den­gu­si plunks­na vie­na

Atai­dės ant pa­lan­gės al­to­riaus

Tru­pi­niais pa­ber­ta ai­ma­na.

Ir bil­du­kai – Mor­zės se­kė­jai

Iš­bar­bens lie­tin­gą Pa­ry­žių

Ant in­diš­kos užei­gos ry­žių,

Pa­li­kę ko­ko­so laiš­ką

Su pa­ža­du: „Dar su­grį­šiu...“

AKI­MIR­KA

Ša­lia ma­nęs Še­che­re­za­da

Kres­te­li trum­pus plau­kus.

Įjun­giu pir­mą pa­va­rą,

Spus­te­liu grei­čio pe­da­lą –

Ke­lias at­vi­ras šyps­niui, žai­di­mui, ke­lio­nei.

O ji pi­na teks­tų vi­jok­lius,

Ku­rie lyg ve­džio­tų ran­kas,

Iš­narp­lio­tų ma­no min­tis,

Ir bū­tų ženk­lai

Per su­dir­gu­sį mies­tą.

Bet vie­na ži­nau:

Ka­da pa­si­baigs ši po­sū­kių

Ir tie­sių­jų me­džiok­lė,

Iki vien­pu­sio eis­mo ro­dyk­lės

Tu­rė­siu dar mes­tel­ti žvilgs­nį per pe­tį,

Ir at­si­grę­žus at­gal vie­nin­te­lę pro­gą

Ne­virs­ti drus­kos stul­pu,

Už­ka­bi­nu­si jaut­rią aki­mir­ką

At­ver­ties.

Trys ei­lė­raš­čiai – Ho­lo­kaus­tui at­min­ti

TRA­GE­DI­JOS AI­DAS

Spon­ta­niš­kai trūk­te­li ra­tas

Ir rie­da šok­čio­da­mas

Kaip lau­ki­nis gy­vū­nas

Mer­gai­tė žvel­gia pro vy­ro pa­žas­tį

į tols­tan­tį kai­mą

Pil­kų akių švi­nas nu­klo­ja vei­dą

Iš­lie­ja as­fal­tą ant ke­lio

Pa­lai­do­jęs šūks­nių--de­jo­nių ai­dą

Iš pra­ži­lu­sio rūš­ka­no va­ka­ro

Kai atė­jo žmo­nės bal­tais raiš­čiais

ant ran­kų

Vie­nas juo­kė­si

pro švarp­lę spjau­dė sei­les

Ki­ti du rei­ka­la­vo auk­so ir pi­ni­gų

Nup­lė­šė tė­vo laik­ro­dį

mo­ti­nos gar­bę

Lie­pė jam iš­si­kas­ti duo­bę kie­me

Gel­to­no na­mo fo­ne

tar­si pa­veiks­lo dro­bė­je

Įs­tū­mę už­ver­tė ak­me­ni­mis iki kak­lo

Įsa­kė vy­res­nėms duk­roms

Nu­si­ren­gu­sioms nuo­goms šok­ti ap­link

O dan­gus švy­tė­jo auk­si­nis

Toks gra­žus kaip pa­dėk­las Hir­šos ka­vi­nė­je

Pas­kui pa­si­gir­do trenks­mas

Pa­dėk­las per­ski­lo

Nuo jo nu­si­ri­to se­sės

Rau­do­nos gy­va­tės vin­gia­vo per kū­nus

Ma­žo­ji mer­gai­tė lin­dė­da­ma kros­ny­je

Kvė­pė pe­le­nus ir mels­vos su­kne­lės sky­du

už­si­den­gė vei­dą

Ry­toj ją su­ras su­si­su­ku­sią tar­si ries­tę

Su į del­nus šak­nis su­lei­du­siais

na­gais...

MŪ­SIŠ­KIAI

Kiek­vie­ną kar­tą skai­ty­da­ma kny­gą apie žy­dų tra­gedi­ją

Aš bū­da­vau ta, ku­rią, kū­di­kį, tren­kia pa­kau­šiu į me­dį,

Ir ta, ku­ri už­ki­ša du­rų apa­čią sku­du­ru,

Kad bal­ta­raiš­čiai ne­sus­kai­čiuo­tų dar vie­nų pė­dų.

Aš bū­da­vau ta, ku­rią šau­do, ir ta, ku­ri šau­do – vie­nu me­tu,

Nes la­biau­siai bi­jau bū­ti žmo­gum,

Ku­ris ste­bi, kaip ki­tas pa­ke­lia šau­tu­vą,

Tren­kia buo­že pa­svi­ru­siam, kad ei­tų, ne šliauž­tų,

Pik­tai už­ri­kus, už­si­ki­ša ty­liai au­sis iš­la­vin­tu ju­de­siu, –

Da­bar tai bū­tų leng­vi au­si­nu­kai, ta­da pa­kak­tų vien pirš­tų, –

Ir stro­piai nu­delb­tų akis į sa­vo ba­tus,

Ka­da su­si­dur­tų su ki­to jau dy­lan­čiais žings­niais...

-------------------------------------

La­biau­siai bi­jau abe­jin­gų,

Dėl jų su­sky­la pa­sau­liai.

***

Ne­ga­li pri­si­min­ti to,

Kas vy­ko tau dar ne­gi­mus,

Bet ga­li per­skai­ty­ti by­las,

Pa­gel­tu­sias tar­si nuo gel­tos

Ir be­ša­liš­kas,

Kaip bu­vo ka­sa­mos duo­bės miš­ke­liuo­se, par­kuo­se...

Į jas su­kri­to kul­kų vabz­džių su­kan­džio­ti kū­nai.

Dus­liai kri­to, be­veik kaip mai­šai,

Ant jų py­lė kal­kes ir lie­jo van­de­nį.

Ga­rai, pa­ki­lę aukš­tyn, dar neiš­sisk­lai­dė.

Dienos populiariausi

Susituokė meras Saulius Gegieckas

2017 m. liepos 14 d.
lankomiausias
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas