(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Gyvenimo spalvos

Vyno keliu – pas šv. Niną ir Pirosmanį

2017 m. rugsėjo 9 d.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ

Vy­no ke­liu – pas šv. Ni­ną ir Pi­ros­ma­nį

Ka­che­ti­jos re­gio­nas – vy­nuo­gy­nų ir vy­no kraš­tas der­lin­ga­me Ala­za­ni upės slė­ny­je. Neo­fi­cia­li re­gio­no sos­ti­nė Sig­na­chis – mei­lės mies­tas, ku­ria­me san­tuo­kų rū­mai dir­ba vi­są pa­rą. Mies­to mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mi gar­sio­jo dai­li­nin­ko Ni­ko Pi­ros­ma­nio dar­bai ir pa­sa­ko­ja­ma le­gen­da, jog iš mei­lės ak­to­rei dai­li­nin­kas nu­klo­jo aikš­tę mi­li­jo­nu rau­do­nų ro­žių.

zivile@skrastas.lt

De­gus­ta­ci­ja iš cis­ter­nos

Prieš ke­lio­nę vai­ruo­to­jas-gi­das Za­za iš­var­di­ja bū­si­mą marš­ru­tą į Ka­che­ti­ją: šv. Ni­nos vie­nuo­ly­nas, Sig­na­chis ir mu­zie­jus, ku­ria­me sau­go­mi Pi­ros­ma­nio dar­bai, vy­no de­gus­ta­ci­ja.

Star­tas – Tbi­li­sis. Vai­ruo­da­mas Za­za trum­pai ap­žvel­gia mies­to įžy­my­bes. Ne tik gi­ria, bet ir kri­ti­kuo­ja. Jam ne­pa­tin­ka fu­tu­ris­ti­nis Tai­kos til­tas, ža­lo­jan­tis se­ną­jį Tbi­li­sio vei­dą. Ne­gai­li kri­ti­kos ir til­to įkvė­pė­jui Saa­kaš­vi­liui, pa­sa­ko­ja apie sa­vo bė­das šio Pre­zi­den­to val­dy­mo lai­ko­tar­piu, kol stai­ga su­si­zgrim­ba: „Ar jūs – ne po­li­ti­kai?“

Prieš de­šim­tą au­to­mo­bi­lis jau su­ka į vy­no ga­myk­los KTW (Ka­che­ti­jos tra­di­ci­nio vy­no ga­myk­la) kie­mą. Pa­si­ro­do, eks­kur­si­ja pra­si­de­da ne nuo šven­tos vie­tos lan­ky­mo, o nuo vy­no de­gus­ta­ci­jos. Ir ne pas vie­tos vyn­da­rį, o ga­myk­lo­je.

Kie­me še­šė­lį me­ta di­de­lis vy­no bu­te­lis, ap­link riog­so mo­li­niai ąso­čiai vy­nui, sto­vi sta­lai, pa­ga­min­ti iš mar­ga­šo­nių sta­ti­nių.

Eks­kur­si­ją po ga­myk­lą ve­dan­ti mo­te­ris pa­sa­ko­ja apie vy­no ga­my­bą, rū­šis, sko­nius. Vy­ną į vien­kar­ti­nes stik­li­nai­tes pi­la tie­siai iš 18 tūks­tan­čių lit­rų cis­ter­nos. Ne­su­ra­gau­tas vy­nas ke­liau­ja į nuo­te­kų la­ta­ką.

Rau­do­ną vy­ną gru­zi­nai va­di­na juo­du. Sa­ko, jog jo ga­li­ma ger­ti tik tau­rę per die­ną. Di­des­nis kie­kis kenks šir­džiai. Bal­tas vy­nas, pa­sak vie­ti­nių, ne­ri­bo­ja­mas.

La­biau­siai pa­pli­tęs Sa­pe­ra­vi – rau­do­nas sau­sas vy­nas. Ga­mi­na­mas vi­so­je Ka­che­ti­jo­je ir kai kur Cent­ri­nė­je Gru­zi­jo­je.

Rau­do­ną na­tū­ra­liai pu­siau sal­dų Chvanč­ka­ra, sa­ko gi­dė, mė­go Sta­li­nas. Pa­sa­ko­ja­ma ir le­gen­da, kaip kru­vi­na­sis dik­ta­to­rius ne­ty­čia su­mai­šė dvi skir­tin­gas vy­no rū­šis – sko­nis la­bai pa­ti­kęs. Chvanč­ka­ra ga­mi­na­ma iš Alek­sand­rou­li ir Mu­džu­re­tu­li vy­nuo­gių.

Ce­che riog­san­čio­se sta­ti­nė­se ne vie­ne­rius me­tus bran­di­na­mas gru­zi­niš­kas bren­dis. Gi­dė jį va­di­na kon­ja­ku.

Ga­myk­los kie­me plaz­da ša­lių, į ku­rias eks­por­tuo­ja­mas vy­nas, vė­lia­vos. Vie­na iš jų – Lie­tu­vos.

Šven­to­sios ka­pas

Za­zos ma­ši­na – be dul­ke­lės. Iš­li­pus jis aki­mirks­niu pa­tai­so kiek su­si­ga­rankš­čia­vu­sį ki­li­mė­lį.

Nuo Tbi­li­sio iki Sig­na­chio kiek dau­giau kaip 100 ki­lo­met­rų. Prieš gau­siai tu­ris­tų lan­ko­mą mies­te­lį pra­si­de­da ser­pan­ti­nai.

Za­za su­sto­ja pa­ro­dy­ti, kaip rau­do­ni Sig­na­chio sto­gai at­ro­do nuo kal­vos. Pa­duo­da ran­ką, kai ten­ka per­lip­ti per ke­lio ati­tva­rą. „Sig­nag­hi – mei­lės mies­tas“, – paaiš­ki­na gru­zi­nas. San­tuo­kų rū­mai čia at­vi­ri vi­sas 24 va­lan­das per pa­rą.

Li­ko ke­li ki­lo­met­rai iki Šven­to­sios Ni­nos vie­nuo­ly­no Bod­be. Šven­to­ji Ni­na, Gru­zi­jos krikš­ty­to­ja, svar­biau­sia ša­lies šven­to­ji, čia pa­lai­do­ta prieš dau­giau nei pu­sant­ro tūks­tan­čio me­tų.

Šven­ta­jai skir­ta šven­to­vė bu­vo pa­sta­ty­ta IX am­žiu­je, XVII am­žiu­je at­nau­jin­ta. Šv. Jur­gio cerk­vės pie­ti­nia­me prie­sta­te ir il­si­si ra­my­bė­je šv. Ni­na.

Za­za trum­pai pa­sa­ko­ja apie šv. Ni­nos gy­ve­ni­mą ir ste­buk­lus. Mi­rė ji apie 340-uo­sius me­tus. Kai bu­vo su­ma­ny­ta kū­ną per­vež­ti į Mcche­tą, dau­gy­bės stip­rių vy­rų jė­gos ne­pa­ka­ko jam pa­ju­din­ti.

Prieš įei­nant į šven­to­vę, plau­kus rei­kia pri­si­deng­ti ska­ra. Za­za ren­ka tin­ka­mą iš dė­žės, pa­dė­tos prie du­rų. Juo­da ne­tin­ka, mė­ly­na ne, ga­liau­siai iš­ren­ka smė­lio spal­vos. Ga­li­me ei­ti.

Vi­du­je prie­blan­da ir vė­sa. Gir­dė­ti bal­sai, įspė­jan­tys ne­fo­tog­ra­fuo­ti. Prie šv. Ni­nos ka­po ei­na­ma gru­pe­lė­mis.

Tik įė­jęs į kop­ly­čią, kur pa­lai­do­ta šven­to­ji, Za­za su­klum­pa ant ke­lių, ant ka­po pa­de­da kak­lo vė­ri­nį ir del­ną. Vi­si pra­šo­me šv. Ni­nos glo­bos.

Grį­žę į baž­ny­čią, vėl pa­ten­ka­me į gau­sų mal­di­nin­kų ir tu­ris­tų bū­rį. Ne vie­nas at­vy­kęs bu­čiuo­ja šven­to­sios iko­ną. Priė­ju­si baž­ny­čios tar­nau­to­ja pa­purš­kia skys­čio ir šluos­te nu­va­lo stik­lą.

Ša­lia se­no­jo šven­to­vės pa­sta­to sta­to­ma nau­ja baž­ny­čia. Kruopš­čiai nu­pjau­ta pie­ve­lė, gė­lių juos­tos ir to­li­mas ho­ri­zon­tas. Ša­lia vei­kia mo­te­rų vie­nuo­ly­nas. Kiek že­miau au­ga vie­nuo­ly­no dar­žas ir so­das. Dvi vie­nuo­lės grįž­ta pil­nais krep­šiais sly­vų.

Laip­tai že­myn ve­da prie šven­to šal­ti­nio. Gru­zi­nai ti­ki jo ga­lia, su­grą­ži­nan­čia svei­ka­tą.

Sau­go Pi­ros­ma­nio dar­bus

Sig­na­chio mu­zie­jus va­di­na­mas vie­nu iš ge­riau­sių kraš­to­ty­ros mu­zie­jų Gru­zi­jo­je. Ja­me ša­lies is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių ko­lek­ci­ja, vi­du­ram­žių ir et­nog­ra­fi­jos eks­po­zi­ci­jos. Za­za ro­do ver­tin­giau­sią eks­po­na­tą – auk­si­nio liū­to fi­gū­rė­lę iš vė­ly­vo­jo 3 tūks­tant­me­čio prieš mū­sų erą.

Mu­zie­ju­je yra ke­lio­li­ka gar­sio­jo pri­mi­ty­vis­to Ni­ko Pi­ros­ma­nio pa­veiks­lų. Za­za pa­sa­ko­ja, kaip Pi­ros­ma­nis, nie­ka­da ne­si­mo­kęs dai­li­nin­ko me­no, ga­min­da­vo­si da­žus. Ro­do į jo ta­py­tą liū­tą, nors liū­to gar­su­sis gru­zi­nas nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­bu­vo ma­tęs. Nu­tai­kęs aki­mir­ką, Za­za greit pa­ra­gi­na sto­tis prie pa­veiks­lo „Ve­ly­kos“ – nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti.

Tarp Pi­ros­ma­nio gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją pa­sa­ko­jan­čių eks­po­na­tų – ir Pab­lo Pi­ca­so pieš­tas gru­zi­nų dai­li­nin­ko po­rtre­tas.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad Pi­ros­ma­nis, be ga­lo įsi­my­lė­jęs ak­to­rę, par­da­vė vis­ką ir už gau­tus pi­ni­gus nu­pir­ko jū­rą rau­do­nų ro­žių. Pa­sak Za­zos, lat­vių kom­po­zi­to­rius Rai­mun­das Paul­sas, iš­gir­dęs šią le­gen­dą, grįž­da­mas na­mo lėk­tu­ve pa­ra­šė dai­ną „Mi­li­jo­nas rau­do­nų ro­žių“, ku­rią iš­po­pu­lia­ri­no Ala Pu­ga­čio­va.

Iš mu­zie­jaus te­ra­sos at­si­ve­ria mies­te­lio ver­ty­bė – Ala­za­ni slė­nio pa­no­ra­ma.

Iš­ban­dy­mas karš­čiu

Prie že­mės spau­džia 42 laips­nių kait­ra.

Sig­na­chio cent­ras – Ba­lan­džio 9-osios par­kas su So­lo­mo­no Do­daš­vi­li ir ka­ra­liaus Da­vi­do Sta­ty­to­jo aikš­tė­mis. Ant uo­los iš­kal­tos gy­ven­to­jų, žu­vu­sių Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re, pa­var­dės.

Mies­tą juo­sia maž­daug 4 ki­lo­met­rų il­gio ak­mens sie­na. Pir­myn ir at­gal – vi­si 8 ki­lo­met­rai. Za­za sa­ko, jog per to­kį karš­tį ei­ti vi­są at­stu­mą bū­tų per daug. Tad pa­siū­lo įveik­ti at­kar­pą – iki bokš­to. Ir šis at­stu­mas pa­rei­ka­lau­ja jė­gų, džiaugs­mo tei­kia men­kiau­sias še­šė­lis.

Pa­ke­liui do­mi­mės, iš ko­kių sly­vų ga­mi­na­mas gar­su­sis tke­ma­li pa­da­žas. Za­za ran­da vais­me­dį ir pa­si­ly­pė­jęs ski­na der­lių. Kau­ka­zi­nės sly­vai­tės!

Nuo mies­to sie­nos slė­nis at­ro­do tar­si iš lėk­tu­vo – pa­sta­tai tam­pa mi­nia­tiū­ri­niai, pri­deng­ti leng­va mig­la.

Grįž­tant ten­ka kop­ti įkal­nėn. Gat­vė­se, at­ro­do, dar di­des­nį karš­tį sklei­džia rūks­tan­čios šaš­ly­ki­nės.

Prie fon­ta­no pri­bin­dze­nęs šuo at­si­sto­ja ant dvie­jų ko­jų ir go­džiai la­ka van­dens čiurkš­lę. Jo bend­rai sal­džiai mie­ga pa­vė­sy­je.

Za­za ve­da į tur­ge­lį: pre­kės aikš­tė­je, sa­ko jis, skir­tos tu­ris­tams. Tur­gus po sto­gu ne­di­de­lis, bet yra vis­ko, ko rei­kia. Virš pre­kys­ta­lių su­ka­bin­tų čurč­che­lų gir­lian­dos.

„Iš pra­džių bu­vau net įsi­žei­du­si, kai pre­kei­vės ėmė šauk­ti: „Die­vač­ka, čiu­če­la!“. Gal­vo­ju, kaip ne­man­da­gu. Paaiš­kė­jo, kad sal­dai­nių siū­lo, o ne iš­vaiz­dą ko­men­tuo­ja“, – ki­ke­na bend­ra­ke­lei­vė.

Tur­gaus mo­te­rys siū­lo ne tik tra­di­ci­nių sal­du­my­nų, bet ir prie­sko­nių, ar­ba­tos, tie­sia ra­gau­ti vy­no. Lai­kas įsi­gy­ti lauk­tu­vių. Za­za pa­ta­ria nu­si­pirk­ti ir na­mi­nio vy­no – bus ga­li­ma gurkš­no­ti ka­vi­nė­je pie­tau­jant.

Nors jau ne pir­ma die­na Gru­zi­jo­je, sun­ku įpras­ti prie gru­zi­niš­kos ka­vi­nių tvar­kos. Čia kiek­vie­nam lan­ky­to­jui at­ne­ša­ma at­ski­ra tuš­čia lėkš­tė, o vi­si už­sa­ky­ti pa­tie­ka­lai sta­to­mi bend­rai sta­lo vi­du­ry­je – vi­siems.

Za­za pa­sa­ko­ja apie sa­ve. Kai au­go, tė­vas kiek­vie­ną va­sa­rą liep­da­vo per­skai­ty­ti kny­gų. Iš pra­džių gru­zi­nų, vė­liau ir ru­sų kal­ba. Šian­dien už tai la­bai dė­kin­gas. Pa­sa­ko­ja ir apie pa­tir­tą sve­ti­mą gė­dą, kai per te­le­vi­zi­jos lai­dą stu­den­tai Tbi­li­sy­je ne­su­ge­bė­jo at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas bu­vo Šo­ta Rus­ta­ve­lis – gru­zi­nų poe­tas, vie­nas reikš­min­giau­sių Vi­du­ram­žių li­te­ra­tų.

Bend­ra­ke­lei­vė pa­ka­bi­na chin­ka­lį ša­ku­te – sie­ne­lė pra­trūks­ta, skys­tis iš­bė­ga į lėkš­tę. Za­za neiš­ken­čia: ro­do, kaip chin­ka­lius rei­kia val­gy­ti ran­ko­mis. Pir­ma – už­bars­ty­ti pi­pi­rais, ta­da paim­ti už „ko­te­lio“, pra­kąs­ti, iš­ger­ti skys­tį, ga­liau­siai su­val­gy­ti, o kie­tą „ko­te­lį“ pa­lik­ti.

Pi­pi­rai ant chin­ka­lio sma­giai ku­te­na val­gy­to­jų no­sis.

Vy­nas iš ąso­čio

Grįž­da­mas Za­za įjun­gia „Mi­li­jo­ną rau­do­nų ro­žių“. Dai­nai pa­si­bai­gus, pa­kar­to­ja. „Mer­gi­noms pa­tin­ka“, – paaiš­ki­na.

Abie­jo­se ke­lio pu­sė­se – vy­nuo­gy­nai. Gru­zi­nas pa­sa­ko­ja apie sa­vo šei­mą. Tė­vas so­vie­ti­niais me­tais ėjo rim­tas pa­rei­gas, o ta­pęs pen­si­nin­ku, per­si­kraus­tė į kai­mą. Au­gi­na vy­nuo­ges ir ga­mi­na vy­ną.

Vy­nuo­gy­nas – maž­daug dvie­jų hek­ta­rų, iš jo pa­ga­mi­na per 1 000 lit­rų vy­no. Ru­de­nį vy­nuo­ges skin­ti pa­de­da drau­gai ir kai­my­nai. Vy­ną ga­mi­na gru­zi­niš­ku tra­di­ci­niu (ka­che­tiš­ku) bū­du, kai vy­nuo­gės su vi­sais kau­liu­kais, ša­ke­lė­mis su­spau­džia­mos ir su­pi­la­mos į di­de­lį mo­li­nį ąso­tį, va­di­na­mą kve­ri, ir pa­lie­ka­mos rūg­ti 3–4 mė­ne­sius. Tuo­met vy­nas per­pi­la­mas į ma­žes­nius in­dus.

Vy­no ne­par­duo­da, su­var­to­ja pa­tys, vai­ši­na sve­čius. Za­za pa­ti­ki­na: di­de­lė gė­da ne­tu­rė­ti vy­no, jei­gu sve­čiai at­vyks­ta! Tad ma­ma kar­tais pa­sle­pia vy­no sve­čiams, kad šei­mos vy­rai neiš­ra­gau­tų. Za­zai sma­gu, kad tė­čiui pa­tin­ka kai­mo gy­ve­ni­mas.

Vy­nuo­gės dar noks­ta, o pa­ke­lė­se vi­lio­ja su­ri­kiuo­ti ar­bū­zai. Gru­zi­nai sa­ko, kad per se­zo­ną rei­kia su­val­gy­ti tiek ar­bū­zo, kiek pa­ts sve­ri. Pap­ra­šy­tas vi­du­ti­nio ar­bū­zo, par­da­vė­jas iš­ren­ka 14 ki­log­ra­mų.

Va­ka­rė­jan­tis Tbi­li­sis su­kai­tęs – tem­pe­ra­tū­ra čia bu­vo ne že­mes­nė nei Sig­na­chio mies­te. Mies­to ža­lu­ma lais­to­ma stip­rio­mis van­dens čiurkš­lė­mis. Oras te­beal­suo­ja karš­čiu. Lau­kia pa­sku­ti­nė nak­tis sos­ti­nė­je – su­die, Tbi­li­si!

(Bus dau­giau)

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

Sig­na­chis – per du tūks­tan­čius gy­ven­to­jų tu­rin­tis mies­tas, dar va­di­na­mas mei­lės mies­tu, nes san­tuo­kų rū­mai čia dir­ba vi­są pa­rą.

Kai karš­tis per­ko­pia 40 laips­nių, svar­bus tam­pa bent men­kiau­sias pa­vė­sis.

Sig­na­chio gat­vės ža­vi ar­chi­tek­tū­ra.

Res­to­ra­no lau­ko vir­tu­vė.

Chin­ka­lių pa­slap­tis – ne tik teš­la ir įda­ras, bet ir vi­du­je su­si­da­ręs skys­tis.

Mo­li­niai ąso­čiai – vy­nin­kys­tės re­gio­no sim­bo­lis.

Nau­jai sta­to­ma šven­to­vė ša­lia šv. Ni­nos ka­po vie­tos.

Fon­ta­no van­duo per karš­čius at­gai­vi­na ir ke­tur­ko­jus.

Sig­na­chio cent­re – žu­vu­sių­jų Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re vie­ti­nių žmo­nių pa­var­dės.

Dai­li­nin­ko Pi­ros­ma­nio kū­ry­ba pla­čiai nau­do­ja­ma rek­la­mai.

Gat­vės pre­ky­ba – ir ug­niai, ir van­de­niui.

Sig­na­chis – tu­ris­tų mėgs­ta­mas mies­tas.

Ry­tas prie vy­no ga­myk­los KTW.

Cis­ter­no­se – Ka­che­ti­jos re­gio­no vy­nas.

Dienos populiariausi

Etikos sargai susirūpino savo reputacija (3)

2017 m. rugsėjo 8 d.
lankomiausias

Odontologų rajone trūksta (5)

2017 m. rugsėjo 8 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas