(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Šimtmečio minėjimas: ateities Lietuvos pamatai ar kalbėjimas vėjams?

2017 m. rugpjūčio 25 d.
dr. Nerijus Brazauskas

2017 m. rugp­jū­čio de­šim­tą­ją, pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos gi­mi­mo die­ną, įsi­ga­lio­jo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mas Nr. 645, ku­riuo kos­me­tiš­kai pa­keis­ta Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo pro­gra­ma, pa­lie­sian­ti vi­sus švęs­ti ir poil­siau­ti mėgs­tan­čios ša­lies gy­ven­to­jus. Tai jau tre­čio­ji re­dak­ci­ja, ro­dan­ti, kad mes vis dar spren­džia­me, ką ir kaip da­ry­si­me, kai kai­my­ni­nės ša­lys jau itin kon­cep­tua­liai mi­ni ju­bi­lie­ji­nius vals­ty­bių šimt­me­čius. Es­ti­ja ug­do vai­kus ir jau­ni­mą – ša­lies atei­tį, Lat­vi­ja vie­ni­ja gy­ven­to­jus ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­čius lat­vius.

Mū­sų il­gai ir skaus­min­gai de­rin­ta pro­gra­ma, re­gis, pa­reng­ta pa­gal šiuo­lai­ki­nę kai­no­da­ros stra­te­gi­ją, siū­lan­čią var­to­to­jui ak­ci­jas, is­to­ri­nio na­ra­ty­vo kon­cep­ci­ją, įtrau­kio­sios in­for­ma­ci­nės vi­suo­me­nės mo­de­lį, pa­pras­čiau sa­kant, pa­gal ma­sėms skir­tą ro­mė­niš­ką­jį „Duo­nos ir žai­di­mų“ im­pe­ra­ty­vą. Ta­čiau ren­gė­jai oriai at­rėš, kad pro­gra­ma pa­grįs­ta is­to­ri­niu na­ra­ty­vu. Ko­kiu?

Is­to­ri­nis na­ra­ty­vas eksp­li­ci­tiš­kai pro­gra­mo­je dė­lio­ja­mas taip: „2018 m. va­sa­rio 16 d. švę­si­me mo­der­nios Lie­tu­vos gi­mi­mą. Ši da­ta lyg til­tas su­jun­gia 1253 m. lie­pos 6 d. gi­mu­sią se­ną­ją Lie­tu­vą ir 1990 m. ko­vo 11 d. at­kur­tą ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. Be Va­sa­rio 16-osios ne­bū­tų Ko­vo 11-osios ir jos sėk­mės is­to­ri­jos“.

Aki­vaiz­du, kad is­to­ri­nis na­ra­ty­vas su­vo­kia­mas ne Hay­de­no White‘o, bet Jörno Rüse­no „is­to­ri­nio pa­sa­ko­ji­mo“ api­brėž­ti­mis, tei­gian­čio­mis, kad pa­sta­ra­sis yra su­si­jęs su at­min­ti­mi kaip tar­pi­nin­ke, su tęs­ti­nu­mu, or­ga­ni­zuo­jan­čiu tri­jų lai­ko di­men­si­jų vi­di­nę vie­no­vę, su ta­pa­ty­bės nu­sta­ty­mu.

Vis dėl­to tei­sės ak­tas nė­ra moks­li­nis dar­bas, jam ne­rei­kia teo­ri­nių api­brėž­čių. Ki­ta ver­tus, es­mi­nės Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­tos ne­ga­li bū­ti eli­mi­nuo­ja­mos, dėl to neaiš­ku, ko­dėl mi­nė­ta­me na­ra­ty­ve nė­ra 1949 m. va­sa­rio 16 die­nos, kai pa­si­ra­šy­ta Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos Dek­la­ra­ci­ja.

La­biau­siai ma­ne stul­bi­nan­tis da­ly­kas yra sėk­mės dis­kur­so iš­kė­li­mas. „Mo­der­nios Lie­tu­vos šimt­me­tis – sėk­mės is­to­ri­ja“ – to­kį tei­gi­nį is­to­riog­ra­fi­nės me­ta­fik­ci­jos ro­ma­ne, uto­pi­jo­je ar ne­tgi dis­to­pi­jo­je ga­lė­tų su­kurp­ti ra­šy­to­jas. Prog­ra­mo­je moks­li­niu sti­liu­mi iš­var­dy­ti lai­mė­ji­mai leng­vai ga­li bū­ti ve­ri­fi­kuo­ja­mi, su­vo­kia­mi konk­re­čia­me kon­teks­te ar per­for­mu­luo­ja­mi.

Mo­der­ni pi­lie­čių vi­suo­me­nė ne­su­si­for­ma­vo nei tar­pu­ka­rio, nei so­viet­me­čio, nei šiuo­lai­ki­nė­je Lie­tu­vo­je. Lais­vės ir at­sa­ko­my­bės su­vo­ki­mas te­bė­ra sie­kia­my­bė, o „vals­ty­bei ir vi­suo­me­nei at­ver­tos nau­jos veik­los erd­vės“ ga­lė­tų bū­ti įra­šy­tos tik gra­šiais ir pa­ža­dais pa­lai­ko­mų bend­ruo­me­nių pro­jek­tuo­se.

Mo­der­nios Lie­tu­vos šimt­me­tis – ne­sėk­mės is­to­ri­ja, pa­pil­dy­ta sėk­mės blyks­niais. Pri­min­siu tik ke­le­tą is­to­ri­jos, vi­suo­me­nės rai­dos mo­men­tų: au­to­ri­ta­ri­nį A. Sme­to­nos re­ži­mą, dvi so­vie­ti­nes oku­pa­ci­jas, ne­si­prie­ši­ni­mą So­vie­tų Są­jun­gai 1940 m., II pa­sau­li­nį ka­rą, Ho­lo­kaus­tą, išei­vių ban­gas, trė­mi­mus ir so­vie­ti­nės kul­tū­ros įtvir­ti­ni­mą, po­ka­rio par­ti­za­nų ko­vas ir au­kas, ho­mo so­vie­ti­cus at­si­ra­di­mą, lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo atė­ji­mą, emig­ra­ci­ją ir Lie­tu­vos ski­li­mą į du po­lius. Tarp šių įvy­kių ir dis­kur­sų ga­li­ma įra­šy­ti „sėk­mės is­to­ri­jas“, nors tau­tos va­lios iš­raiš­ka Są­jū­džio me­tu, sto­ji­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir NA­TO to­kio­mis ne­ga­li bū­ti lai­ko­mos.

Ver­tė­jo su­keis­ti ašis: Mo­der­nios Lie­tu­vos šimt­me­tis – ke­lias į vals­ty­bės sėk­mės is­to­ri­ją. Ir pa­sta­ra­sis tu­rė­tų bū­ti grin­džia­mas vi­suo­me­nei su­vo­kus tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos pa­sie­ki­mus, prie ku­rių, de­ja, mes ne­priar­tė­jo­me. Pa­vyz­džiui, Pir­mo­ji Res­pub­li­ka su­pra­to švie­ti­mo svar­bą, o Ant­ro­ji Res­pub­li­ka ruo­šia be­raš­čius jau mo­kyk­lo­je ir siun­čia juos į uni­ver­si­te­tus. Tau­tai trūks­ta kū­ry­bi­nių ga­lių, ku­rios sklei­dė­si tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je! Ki­ta­me šimt­me­ty­je jas rei­kės at­ras­ti, pa­ža­din­ti, jei no­rė­si­me iš­lik­ti, bū­ti oria ir gar­bin­ga Eu­ro­pos vals­ty­be.

Prog­ra­mo­je vei­kia „at­kur­tos Lie­tu­vos šimt­me­čio he­ro­jai“, nors he­ro­jaus ter­mi­nas adek­va­čiai funk­cio­nuo­ja tik mi­tuo­se, ste­buk­li­nė­se pa­sa­ko­se ir iš da­lies gro­ži­nė­je li­te­ra­tū­ro­je. He­ro­jus tu­ri ypa­tin­gų ga­lių, jis yra idea­li­zuo­tas, su­die­vin­tas. Ta­čiau jam daž­niau­siai kaž­kas pa­de­da, juo ne­tgi ma­ni­pu­liuo­ja. Šimt­me­čio lie­tu­vių he­roi­za­vi­mas man pri­min­tų (po)so­vie­ti­nę re­to­ri­ką, ku­rios, re­gis, veng­ta, at­si­sa­kant did­vy­rio ter­mi­no. Tik­rie­ji he­ro­jai daž­niau­siai yra ty­lūs, pa­pras­ti žmo­nės, iš­ti­ki­mi Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mui ir tau­tiš­ku­mui, o to­kių val­džia nie­ka­da neaukš­ti­na ir neap­do­va­no­ja.

Prog­ra­mo­je iš­var­dy­ti he­ro­jai ke­lia nuo­sta­bą, nes jo­je ne­ra­si­me dau­ge­lio pro­fe­si­jų, ku­rias tu­rė­ję as­me­nys tar­pu­ka­riu su­kū­rė mo­der­nią Lie­tu­vą ir ku­rie bu­vo at­si­min­ti At­gi­mi­mo lai­kais. Ta­čiau at­nau­jin­to­je pro­gra­mo­je pa­grįs­tai he­ro­jų sta­tu­sas su­teik­tas vals­ty­bin­gu­mo idė­ją iš­sau­go­ju­siems bei lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas puo­se­lė­ju­siems už­sie­nio lie­tu­viams. Fak­tas, kad pa­sta­rie­ji bu­vo pa­mirš­ti ant­ro­jo­je pro­gra­mos re­dak­ci­jo­je ne­ste­bi­na, nes tai le­mia (po)so­vie­ti­nis bi­na­ri­nis mąs­ty­mas.

Prog­ra­mo­je iš­kel­ti du tiks­lai, iš ku­rių pir­ma­sis kvie­čia „su­telk­ti Lie­tu­vos žmo­nes ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­čius lie­tu­vius švęs­ti at­kur­tos Lie­tu­vos gim­ta­die­nį, ska­tin­ti di­džiuo­tis sa­vo ša­li­mi, bū­ti svar­biais ir ak­ty­viais sa­vo ša­lies gy­ve­ni­mo da­ly­viais“. Tai ne­kon­cep­tua­lus tiks­las, orien­tuo­tas į trum­pa­lai­kį šven­ti­mą, o ne į vals­ty­bės atei­ties kū­ri­mą, pa­grįs­tą is­to­ri­ne at­min­ti­mi, kul­tū­ri­ne tra­di­ci­ja, Lie­tu­vos dias­po­ra ir žmo­nių ta­len­tų bei ge­bė­ji­mų rea­li­za­vi­mu.

Ant­ra­sis tiks­las – kaip pa­sa­ky­tų bet ku­ris „Moks­li­nio dar­bo me­to­di­kos“ kur­so stu­den­tas – tu­rė­jo tap­ti už­da­vi­niu. Iš pa­sta­rų­jų ver­tas dė­me­sio tik tre­čia­sis: „už­tik­rin­ti bend­rą pa­trauk­lią Šimt­me­čio is­to­ri­nio na­ra­ty­vo sklai­dą“, nes ma­si­nės ini­cia­ty­vos ir vi­suo­ti­nės kam­pa­ni­jos jau kve­pia so­vie­ti­niu rau­gu ir ne­se­na trau­muo­jan­čia pa­tir­ti­mi.

Prog­ra­mos įgy­ven­di­ni­mas ne­va pa­grįs­tas gy­vy­bin­gais praei­ties, da­bar­ties ir atei­ties ry­šiais, rei­ka­lin­gais sėk­mės is­to­ri­jai kur­ti. Ši idė­ja tie­siog pe­rim­ta iš V. Ku­dir­kos „Tau­tiš­kos gies­mės“ ir pa­gar­din­ta šiuo­lai­ki­ne sėk­mės is­to­ri­ja. Bet ir tai nė­ra blo­giau­sia, nes į tris­pal­vės ga­mą su­si­lie­jan­čios šimt­me­čio veik­los – PA­ŽINK, ŠVĘSK, KURK – pri­me­na Va­sa­rio 16-osios sce­na­ri­jų pra­di­nių kla­sių mo­ki­niams.

Lie­tu­vos žmo­nės ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai tu­rės pa­žin­ti praei­tį, švęs­ti da­bar­tį ir kur­ti atei­tį. Lie­tu­viui lem­ta įgy­ven­din­ti pro­gra­mą, o ne ją kur­ti, in­terp­re­tuo­ti ir plė­to­ti. At­si­ran­da moks­lui iki šiol ne­ži­no­ma są­vo­ka – „Šimt­me­čio is­to­ri­nis na­ra­ty­vas“, ku­rio nie­kas, šiukš­tu, ne­ga­lės su­mai­šy­ti su Šim­ta­me­čiu ka­ru tarp Ang­li­jos ir Pran­cū­zi­jos (1337–1453). Be­je, pa­sta­ra­sis, kaip pa­žy­mi is­to­ri­kai, bu­vo es­mi­nis įvy­kis, ins­pi­ra­vęs na­cio­na­li­nių sa­vi­mo­nių rai­dą Va­ka­rų Eu­ro­po­je.

Ko sie­kia lie­tu­viš­ko­ji pro­gra­ma? Nu­ro­do­ma, kad ją įgy­ven­di­nus pa­di­dės „Va­sa­rio 16-osios, kaip reikš­min­gos Lie­tu­vos žmo­nėms ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams da­tos, svar­ba“. Sup­ras­čiau, jei­gu to bū­tų sie­kia­ma so­viet­me­čiu, bet da­bar – 2017-ai­siais – tai at­ro­do ma­žų ma­žiau­siai keis­ta. To­liau sa­ko­ma, kad vi­suo­me­nė bus la­biau in­for­muo­ta apie Šimt­me­tį ir jo lai­mė­ji­mus. Pas­ta­rų­jų kaip tik ir pa­si­gen­du pro­gra­mo­je, nes jo­je do­mi­nuo­ja ak­ci­jos ir pa­ro­dos. Reikš­min­gu lai­ky­čiau tik Lie­tu­vos žmo­nių ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių da­ly­va­vi­mą so­cia­li­nė­se ir pi­lie­ti­nė­se veik­lo­se. Ta­čiau pa­sta­ro­sios tu­rė­tų bū­ti nu­kreip­tos ne į ins­ti­tu­ci­nes veik­las (jos bus kaf­kiš­kai kont­ro­liuo­ja­mos), bet į pa­čių žmo­nių ini­cia­ty­vas.

Šimt­me­čio mi­nė­ji­mą ma­tau kaip ga­li­my­bę suar­tin­ti lie­tu­vius su Lie­tu­vos dias­po­ra už­sie­ny­je, vė­liau le­gi­ti­muo­jant dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės ins­ti­tu­tą. Ta­da ne­rei­kės siek­ti di­din­ti Lie­tu­vos ži­no­mu­mą už­sie­ny­je. Už­teks tik pro­fe­sio­na­liai su­pa­žin­din­ti pa­sau­lį su ne­ži­no­ma XX a. Lie­tu­vos is­to­ri­ja, o kaip tai da­ry­ti mums jau pa­ro­dė trum­pu­tis NA­TO do­ku­men­ti­nis fil­mas „Miš­ko bro­liai – ko­va už Bal­ti­jos ša­lis“, įsiu­ti­nęs Krem­lių ir pa­ža­di­nęs pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę Lie­tu­vo­je.

Ta­čiau pro­gra­mos kū­rė­jai tu­ri ki­to­kią vi­zi­ją, ku­rią at­sklei­džia mi­nė­ji­mo pro­gra­mos veik­lų pla­nas. Mes – pa­žin­da­mi šimt­me­čio lai­mė­ji­mus ir he­ro­jus – or­ga­ni­zuo­si­me ak­ci­ją „Ačiū“ ir dve­jus me­tus dė­ko­si­me už įsi­vaiz­duo­ja­mus pa­sie­ki­mus; ini­ci­juo­si­me nea­pib­rėž­tų in­for­ma­ci­nių ir au­dio­vi­zua­li­nių pro­duk­tų ir in­for­ma­ci­nių kam­pa­ni­jų, ska­ti­nan­čių di­džiuo­tis vals­ty­be, su­kū­ri­mą. Reng­si­me pa­ro­das ir pa­sta­ty­si­me ma­žiau­siai tris ki­no fil­mus... Šio­se pa­ži­ni­mo veik­lo­se daug abst­rak­tu­mo, neaiš­ku­mo, trūks­ta idė­jos (-ų), ku­rią (-ių) – kaip ro­do Šimt­me­čio mi­nė­ji­mo pro­gra­mos – tu­ri bro­liai lat­viai ir pusb­ro­liai es­tai. Šie aiš­kiai iš­sky­rė: „Es­ti­jos 100-me­čio mi­nė­ji­mai su­si­dės iš pen­kių skir­tin­gų te­mi­nių sri­čių: mū­sų že­mės, mū­sų vals­ty­bės, mū­sų žmo­nių, mū­sų lais­vės ir mū­sų atei­ties“. Kai­my­nai žvel­gia to­li į prie­kį – Lat­vi­ja 2020-ai­siais mi­nės „LAIS­VĖS ME­TUS“.

Šimt­me­čio šven­tės – Lie­tu­vos him­no gie­do­ji­mo šven­tė „‚Tautiška giesmė‘ ap­link pa­sau­lį“, Dai­nų šven­tė „Var­dan tos...“ etc. – leis su­kur­ti ma­si­nius re(n)gi­nius, ža­di­nan­čius tau­ti­nius ir pa­trio­ti­nius jaus­mus. De­ja, tai lai­ki­ni ir efe­me­riš­ki ren­gi­niai, po ku­rių žmo­nės pa­pras­tai mik­liai skuo­džia iš su­si­bū­ri­mo vie­tų ir ten­ki­na po­rei­kius, ap­ra­šy­tus A. Mas­low po­rei­kių pi­ra­mi­dė­je. Šie­met Vals­ty­bės die­nos ren­gi­ny­je Du­bin­giuo­se te­ko ma­ty­ti, kaip ma­ma stu­mia vai­kus ir lai­ko juos per prie­var­tą, kol gie­da­ma „Tau­tiš­ka gies­mė“. Pas­kui bu­vo as­me­nu­kės ir vi­suo­ti­nis et­ni­nės kul­tū­ros ig­no­ra­vi­mas, nors tau­ti­nio kos­tiu­mo kon­kur­so bai­gia­ma­sis tu­ras „Išaus­ta ta­pa­ty­bė“ bu­vo įsta­bus.

Švę­si­me ir Lie­tu­vos šimt­me­čio „Dai­nų šven­tę“, į ku­rią rei­kės nu­si­pirk­ti bi­lie­tus... Dai­nų šven­tė ideo­lo­gi­niais tiks­lais bu­vo iš­po­pu­lia­rin­ta so­viet­me­čiu, pa­sta­rai­siais me­tais ji ta­po kul­tū­ri­niu tu­riz­mu, o ne nuo­šir­džiu lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mo ak­tu. Ir bū­tų ne­blo­gai, jei­gu žmo­nės ju­bi­lie­ji­nės, dvi­de­šim­to­sios, Dai­nų šven­tės ne­su­ta­pa­tin­tų su Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­liu „Var­dan tos“, pa­tai­kau­jan­čiu žiū­ro­vui ir ne­su­ge­ban­čiu de­konst­ruo­ti kla­si­kos – Pet­ro Vai­čiū­no „Pat­rio­tų“.

Lie­tu­vos atei­tį ska­ti­nan­tys kur­ti pro­jek­tai tė­ra „Šimt­me­čio do­va­na“ Lie­tu­vai ir Lie­tu­vos do­va­nos pa­sau­liui. Ne­gi esa­me to­kie kū­ry­biš­kai neį­ga­lūs, kad ko­pi­juo­tu­me Es­ti­ją? Ar Lie­tu­vos dias­po­ra už­sie­ny­je nė­ra di­džiau­sia gin­ta­ri­nės ša­lies do­va­na pa­sau­liui? Prie atei­ties veik­lų pri­lip­dy­tas se­niū­ni­jų kon­kur­sas „Vals­ty­bę ku­ria­me mes“ tik pa­tvir­ti­na, kad atei­ties Lie­tu­va bus ki­tų val­džios ak­ci­jų Lie­tu­va. Taip pat bus or­ga­ni­zuo­ja­mi du fo­ru­mai „Ki­tas 100“, skir­ti atei­ties vers­lo, moks­lo ir po­li­ti­kos ten­den­ci­joms ir pro­jek­tams, su­jung­sian­tiems Lie­tu­vą su už­sie­nio vals­ty­bė­mis. Kur din­go atei­tį kur(s)ian­tis Lie­tu­vos žmo­gus? Grau­du ir liūd­na, nes mes ne­priar­tė­jo­me prie Vy­tau­to Di­džio­jo 500 me­tų mir­ties mi­nė­ji­mo 1930 m., kon­cep­tua­liai įtvir­ti­nu­sio is­to­ri­nę at­min­tį ir is­to­ri­nę są­mo­nę.

To­kia Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo pro­gra­ma yra kal­bė­ji­mas vė­jams, nes ji ne­tu­ri es­mi­nės idė­jos, neįp­ras­mi­na is­to­ri­nio vals­ty­bės at­kū­ri­mo fak­to, nė­ra orien­tuo­ta į Lie­tu­vos atei­tį ir į jos žmo­nes. Ži­no­ma, Vil­niu­je bus pa­sta­ty­ta pa­mink­lų, su­reng­ta pa­ro­dų, šven­čių, iš­leis­ta lei­di­nių. Ki­ti Lie­tu­vos mies­tai ir re­gio­nai ei­li­nį kar­tą pri­temps sa­vo veik­las prie Šimt­me­čio mi­nė­ji­mo veik­lų, o 23 lai­min­gie­siems – „Šimt­me­čio ini­cia­ty­vų“ kon­kur­so nu­ga­lė­to­jams – bus su­teik­tas fi­nan­si­nis Vy­riau­sy­bės pa­lai­mi­ni­mas.

Ma­no gal­va, Lie­tu­vos šimt­me­čio sėk­mės is­to­ri­ja nė­ra Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio ver­ta idė­ja. Mes ga­lė­jo­me ak­cen­tuo­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio is­to­ri­jos pri­sta­ty­mą pa­sau­liui, už­megz­da­mi glau­džius san­ty­kius su Lie­tu­vos dias­po­ra už­sie­ny­je ir su ša­lies drau­gais bei par­tne­riais Va­ka­ruo­se.

Ma­no idė­ja bū­tų to­kia: Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tis – ne­pa­žin­ta Eu­ro­pos is­to­ri­ja. „Bra­liu­kai“ siun­čia ži­nu­tę – „AŠ ESU LAT­VI­JA“, mes vi­siems pra­neš­tu­me –„AŠ KŪ­RIAU EU­RO­POS IS­TO­RI­JĄ“.

Sup­ran­tu, kad tu­riu ne tik kri­ti­kuo­ti, bet ir pa­teik­ti (ne)uto­pi­nių pa­siū­ly­mų, ku­rie ga­li­mai pa­dė­tų pra­smin­giau pa­mi­nė­ti Vals­ty­bės ju­bi­lie­jų. Lie­tu­vos moks­li­nin­kai ga­lė­tų per­skai­ty­ti 100 pa­skai­tų vi­suo­me­nei apie Lie­tu­vos šimt­me­čio rai­dą, lai­mė­ji­mus, pro­ble­mas, atei­ties sce­na­ri­jus. 2018 m. Lon­do­no kny­gų mu­gei Lie­tu­va ga­lė­jo iš­vers­ti 100 kny­gų. 100 pa­žan­giau­sių Lie­tu­vos stu­den­tų vals­ty­bė ga­lė­tų ap­mo­kė­ti stu­di­jas. 100 Lie­tu­vos mo­kyk­lų – už­megz­ti ry­šius su už­sie­nio lie­tu­vių cent­rais, bend­ruo­me­nė­mis. Įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai – pa­reng­ti 100 pub­li­ka­ci­jų už­sie­nio ži­niask­lai­do­je apie Lie­tu­vą. Lie­tu­va 2018 me­tais – su­reng­ti 100 sto­vyk­lų už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams ir lie­tu­vių kil­mės as­me­nims. Po 100 Lie­tu­vos is­to­ri­jos ir kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je ga­lė­jo bū­ti su­tvar­ky­ta.

Pa­ga­liau Lie­tu­va ga­lė­jo pa­sta­ty­ti Šimt­me­čio sta­dio­ną ar Kon­cer­tų sa­lę. Ar­ba įteik­ti do­va­ną – ga­li­my­bę 2018 m. kiek­vie­nam Lie­tu­vos pi­lie­čiui kar­tą ne­mo­ka­mai ap­si­lan­ky­ti teat­re, ope­ro­je, mu­zie­ju­je, kon­cer­te, ki­no fil­me. Lie­tu­vos gy­ven­to­jai ga­lė­tų pa­ra­šy­ti svei­ki­ni­mus lat­viui ir es­tui. Gal­būt vi­si kar­tu vie­ną die­ną ga­lė­tu­me išei­ti į Šimt­me­čio ke­lią ir su­gro­ti tri­jų Bal­ti­jos se­sių vals­ty­bi­nius him­nus.

Sup­ran­tu, kad vi­sa tai, ką ra­šau, yra uto­pi­ja, bet tai da­ry­da­mas te­no­riu pa­sa­ky­ti, kad orien­tuo­da­mie­si į praei­tį ir ins­ti­tu­ci­nį šven­ti­mą mes lik­si­me XX am­žiu­je, ku­ris Lie­tu­vai tik pa­ro­dė ke­lią į sėk­mės is­to­ri­ją.

Be­lie­ka iš­klau­sy­ti mū­zų svei­ki­ni­mą: „Vals­ty­bės šimt­me­tį kas­dien mi­niu, / sėk­mės is­to­ri­jas sap­nuos re­giu. // He­ro­jai, na­ra­ty­vai man vai­de­na­si, / o do­va­nos ma­ne tik ve­ja­si ir ve­ja­si...“.

Šimtmečio minėjimo programoje pamirštama Lietuvos ateitis. Fotografuota Kalniškės miške 2015 metai.

Dienos populiariausi

Etikos sargai susirūpino savo reputacija (3)

2017 m. rugsėjo 8 d.
lankomiausias

Odontologų rajone trūksta (5)

2017 m. rugsėjo 8 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas