(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

Žmogus, kuris netiki, kad yra paskutinis iš LDK

2017 m. rugpjūčio 25 d.
Vita Morkūnienė

Kart­kar­tė­mis at­si­ran­da žmo­nių, ku­rie sa­ve pa­va­di­na pa­sku­ti­niais LDK pi­lie­čiais. Ar­ba jie pa­tys sa­ve taip pa­va­di­na.

Jų vis dar yra. Ne­daug, bet yra. Brė­žia ryš­kius sa­vo gy­ve­ni­mų pėd­sa­kus, liu­dy­da­mi, ko­kie žmo­nės gy­ve­no, ko­kie ga­lė­jo gy­ven­ti bu­vu­sio­je ga­lin­go­je, bet jė­ga iš Eu­ro­pos ir pa­sau­lio že­mė­la­pių iš­stum­to­je vals­ty­bė­je. Sei­nų kraš­te gy­ve­nan­tis iš­ki­lus aris­tok­ra­tas, me­ni­nin­kas, li­te­ra­tas ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas An­dže­jus Stru­mi­la – vie­nas iš ne­dau­ge­lio li­ku­sių mo­hi­ka­nų. Jam LDK te­bė­ra ga­lio­jan­tis gy­ve­ni­mo orien­ty­ras, dva­sios ir ver­ty­bių erd­vė, ku­rio­je iš­si­sklei­dė, ma­te­ria­lius re­zul­ta­tus įga­vo il­gas, su­dė­tin­gas ir ša­ko­tas jo gy­ve­ni­mas. Žmo­gus, ku­riam vie­no­dai svar­bi ir gim­to­jo kraš­to is­to­ri­jos pra­smė, ir eu­ro­pie­tiš­ko uni­ver­sa­lu­mo erd­vės.

Žmo­gus, ku­ris ne­ti­ki, kad jis yra pa­sku­ti­nis iš LDK.

Dra­ma, ku­ri ne­si­bai­gia

A. Stru­mi­la – ne šiaip sau il­gą gy­ve­ni­mą nu­gy­ve­nęs (šie­met su­kan­ka 90) pro­fe­so­rius. Tai re­ne­san­si­nio už­mo­jo as­me­ny­bė, ko­kių šian­dien yra tik vie­ne­tai.

Me­ni­nin­kas, ta­py­to­jas, gra­fi­kas, skulp­to­rius, fo­tog­ra­fas, poe­tas, sce­nog­ra­fas, ke­liau­to­jas, ant­ro­po­lo­gas, tarp­tau­ti­nių kraš­to­vaiz­džio ir me­no ple­ne­rų or­ga­ni­za­to­rius, kul­tū­ros vei­kė­jas, vi­suo­me­ni­nin­kas. Su­ren­gęs ge­ro­kai per šim­tą per­so­na­li­nių pa­ro­dų Len­ki­jo­je ir už­sie­ny­je (ke­lio­li­ka ir Lie­tu­vo­je, dvi – Šiau­liuo­se). Dau­giau nei 150 kny­gų au­to­rius, bend­raau­to­ris, iliust­ra­to­rius ar idė­jos ge­ne­ra­to­rius.

Kro­ku­vos dai­lės akademijos pro­fe­so­rius, nuo 1982-ųjų ke­le­tą me­tų va­do­va­vęs Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­jos pa­da­li­niui Niu­jor­ke, vė­liau dės­tęs Ka­ta­li­kų Teo­lo­gi­jos Aka­de­mi­jos Su­val­kų fi­lia­le. Dar – ūki­nin­kas, dar – aist­rin­gas žir­gų my­lė­to­jas ir au­gin­to­jas.

Ke­lio­nė­se po Ki­ni­ją, Mon­go­li­ją, In­di­ją (vien In­di­jo­je lan­kė­si 11 kar­tų), Ti­be­tą, Ne­pa­lą, Viet­na­mą, Tai­lan­dą, Ja­po­ni­ją, ki­tas To­li­mų­jų Ry­tų ir Azi­jos ša­lis su­rink­tas ver­tin­gas me­no ir ma­te­ria­lios kul­tū­ros eks­po­na­tų ko­lek­ci­jas pa­do­va­no­jo Kro­ku­vos ir Var­šu­vos mu­zie­jams.

Su­val­kuo­se 2008 m. ati­da­ry­ta A. Stru­mi­los ga­le­ri­ja, ku­rio­je pri­sta­to­ma da­lis jo įvai­ria­ly­pės kū­ry­bos.

Ar ne per daug visko vie­nam žmo­gui – ge­bė­ji­mų, ta­len­tų, am­bi­ci­jų, veik­los ir re­zul­ta­tų?

– Vis­ką iš­ban­dau kaip mė­gė­jas, nes gy­ve­ni­mas yra la­bai įdo­mus. Bu­vau ir al­pi­nis­tas, ir jū­rei­vis, sli­di­nė­jau, už­siė­miau aka­de­mi­niu irk­la­vi­mu, me­džio­jau Si­bi­re ir Mon­go­li­jo­je. Pa­sau­ly­je vis­ko tiek daug, kad ne­ga­li nė aki­mir­kai už­si­merk­ti. Pa­sau­lio tur­tai yra be­ga­li­niai. Net men­kiau­sias da­ly­kas yra ne­pa­kar­to­ja­mas.

Ne­ži­nia, ar šia­me pa­sau­ly­je gy­ven­siu dar kar­tą, to­dėl no­riu iš­ban­dy­ti vis­ką, kas žmo­gui pa­sie­kia­ma.

A. Stru­mi­la – kū­rė­jas. Ci­vi­li­za­ci­jos kū­di­kis, pa­ts ku­rian­tis ci­vi­li­za­ci­ją, sa­vą vi­sa­tos mo­de­lį, ap­jun­gian­tį, kas yra že­miš­ka ir kas dan­giš­ka. Jo pa­sau­lis yra be­ga­li­nis – kaip be­ga­li­niai yra pa­ži­ni­mas, min­tis, kū­ry­ba ar gy­vy­bė.

Ki­tą­syk, ap­mąs­ty­da­mas me­no reikš­mę, pro­fe­so­rius kal­bė­jo:

– Da­bar, po dau­gy­bės me­tų pa­tir­ties, esu vi­siš­kai tik­ras, kad da­ly­vau­ju dra­mos spek­tak­ly­je, mė­gin­da­mas kar­tu su ki­tais pa­kel­ti sun­kią tam­sos už­dan­gą, ku­ri tu­rė­tų ati­deng­ti vi­są tie­są. Ta­čiau ji ati­den­gia tik ki­tas už­dan­gas.

– Tai­gi, spek­tak­lis tę­sia­si.

Vi­sa­da – ne­to­li Lie­tu­vos

A. Stru­mi­la gy­ve­na Len­ki­jo­je. Ne­to­li Lie­tu­vos ir ne­to­li Bal­ta­ru­si­jos – Mač­ko­va Ru­dos kai­me. Pro­fe­so­rius tei­gia, kad jo šak­nys yra bū­tent čia – et­ni­nė­se Lie­tu­vos že­mė­se, pa­ri­by­je, kur su­siei­na ne tik tri­jų vals­ty­bių sie­nos, bet ir su­si­ker­ta jų is­to­ri­ja. Pa­ri­bio te­ma – vie­na svar­biau­sių jo gy­ve­ni­me ir kū­ry­bo­je. Jis yra vie­nas iš „Pa­ri­bio“ fon­do, re­mian­čio Len­ki­jos ir Lie­tu­vos pa­sie­nio re­gio­nų dau­gia­kul­tū­riš­ku­mo, is­to­ri­nių ry­šių ty­ri­mus, stei­gė­jų.

40 hek­ta­rų že­mės ir se­nos lūš­nos griu­vė­sius Mač­ko­va Ru­do­je jis nu­si­pir­ko grį­žęs iš Niu­jor­ko. Tuo­met A. Stru­mi­lai bu­vo še­šias­de­šimt. Jis ne pir­ma­sis sa­vo gi­mi­nės vy­ras, na­mus vi­sam gy­ve­ni­mui pra­dė­jęs sta­ty­tis to­kio am­žiaus. To­kių vė­ly­vų­jų bū­ta kiek­vie­no­je kar­to­je. Na­mai, ku­riuos sta­tė­si sau, ta­po ne tik jo gy­ve­ni­mo uos­tu, bet ir kū­ry­bos, su­si­ti­ki­mų, bend­ra­vi­mo, dis­ku­si­jų su pa­na­šiais į sa­ve žmo­nė­mis vie­ta. Mač­ko­va Ru­da ta­po tru­pi­niu at­ko­vo­tos LDK te­ri­to­ri­jos ir jos dva­sios.

Šio­je te­ri­to­ri­jo­je šim­tus me­tų gy­ve­no bal­tams ar­ti­mi jot­vin­giai. Kai­mas iki 1795 m. pri­klau­sė Lie­tu­vos Di­džia­jai Ku­ni­gaikš­tys­tei. Ne­to­li An­dže­jaus Stru­mi­los so­dy­bos te­ka Juo­do­ji An­čia (Czar­na Han'cza) – vie­nin­te­lė Len­ki­jos upė, įte­kan­ti į Ne­mu­ną. Nuo Mač­ko­va Ru­dos iki Vil­niaus yra du kar­tus ar­čiau ne­gu iki Var­šu­vos. Ir Mins­kas nuo čia ar­čiau. A. Stru­mi­lai tai svar­bu: Vil­niu­je jis gi­mė, o Mins­ko že­mė­se jo gi­mi­nė iš tė­vo pu­sės gy­ve­no ma­žų ma­žiau­siai nuo pen­kio­lik­to am­žiaus. Tad į klau­si­mą, kaip žmo­gus, sker­sai išil­gai iš­mai­šęs pu­sę pa­sau­lio, pa­ži­nęs ry­tų fi­lo­so­fi­ją ir va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ją, žings­niais iš­ma­ta­vęs Mon­go­li­ją, tūks­tan­čius ki­lo­met­rų nu­ke­lia­vęs Si­bi­ro pla­ty­bė­mis, te­be­jau­čian­tis į nu­ga­rą kvė­puo­jan­čias van­de­ny­nų ban­gas, pa­ži­nęs pa­sau­lio did­mies­čių šur­mu­lį, Hi­ma­la­jų di­dy­bę, pa­ty­ręs kul­tū­rų ir re­li­gi­jų įvai­ro­vę, žmo­nių gy­ve­ni­mo mar­gu­mą, nu­vei­kęs kal­nus dar­bų ir pel­nęs ma­rias pri­pa­ži­ni­mo, at­si­dū­rė, iš sos­ti­nės žiū­rint, gū­džio­je pro­vin­ci­jo­je, at­sa­ko pa­pras­tai.

– Grei­čiau­siai į Mač­ko­vą Ru­dą ma­ne at­ve­dė ge­ne­ti­nė at­min­tis. Vi­są gy­ve­ni­mą ne­su­ge­bė­jau at­si­kra­ty­ti re­pat­rian­to komp­lek­so. Esu žmo­gus, ku­ris ka­dai­se, va­žiuo­da­mas į Ant­rą­ją sa­vo Tė­vy­nę, pa­li­ko Pir­mą­ją.

Gi­miau Vil­niu­je. Esu dė­kin­gas ir sko­lin­gas dan­gui, po ku­riuo iš­vy­dau pa­sau­lį ir pra­lei­dau vai­kys­tę. Kuo dau­giau me­tų, tuo la­biau stip­rė­ja ma­ny­je įsa­ky­mas tar­nau­ti sa­vo pro­tė­vių tė­vy­nei.

Mač­ko­va Ru­da ta­po to­kiu są­ly­čio su pro­tė­viais taš­ku.

Č. Mi­lo­šas ir A. Stru­mi­la – du iš tos pa­čios ku­ni­gaikš­tys­tės

Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je A. Stru­mi­la bū­na ke­lis­kart per me­tus. Jau­čia­si ge­rai, kaip na­muo­se. Pir­mą­kart su A. Stri­mi­la te­ko bend­rau­ti 2008-ai­siais Vil­niu­je, kai vy­ko bai­gia­ma­sis Č. Mi­lo­šo me­tų Lie­tu­vo­je ren­gi­nys. Tuo­met jis at­si­ve­žė dvy­li­ka pa­veiks­lų, ins­pi­ruo­tų pa­sku­ti­nių­jų Č. Mi­lo­šo ei­lė­raš­čių. Ei­les skai­tė pa­ts. Bu­vo sun­ku at­si­spir­ti įspū­džiui, kad tie ei­lė­raš­čiai – ne Č. Mi­lo­šo, o jo pa­ties. To­kie tik­ri ir pa­pras­ti žo­džiai, ra­mus ir įtai­gus bal­sas, iš­kal­bin­gos pau­zės. Lyg dar vie­na pa­stan­ga pa­kel­ti žmo­gaus bū­ties, gy­ve­ni­mo pa­slap­ties už­dan­gą.

A. Stru­mi­la ir Č. Mi­lo­šas jau ke­le­tą de­šimt­me­čių daž­nai mi­ni­mi gre­ta. Taip pat, kaip ga­na ar­ti­mai drie­kė­si jų gy­ve­ni­mų, idė­jų ir dar­bų gi­jos. A. Stru­mi­la trum­pam įsi­lei­džia į as­me­ni­nę te­ri­to­ri­ją. Č. Mi­lo­šo bro­lis An­dže­jus ve­dė jo to­li­mą gi­mi­nai­tę Gra­ži­ną Stru­mi­lo iš Mins­ko Stru­mi­lų ša­kos. Ta­čiau ne tai bu­vo svar­biau­sia jų bend­ra­vi­me.

– Su Mi­lo­šu su­si­pa­ži­nau Niu­jor­ke, 1982 ar 1983 vie­na­me iš jo kū­ry­bos va­ka­rų. Vė­liau su­si­tik­da­vo­me vi­sa­da, ka­da tik jis at­va­žiuo­da­vo į Len­ki­ją. Kras­nag­rū­do­je bu­vo Č. Mi­lo­šo te­tos dva­re­lis, ten su­si­tik­da­vo­me ir su Č. Mi­lo­šu, ir su To­mu Venc­lo­va. Č. Mi­lo­šas ap­lan­ky­da­vo ma­ne ir Mač­ko­va Ru­do­je.

Pak­laus­tas, kas juos la­biau­siai trau­kė vie­ną prie ki­to, at­sa­ko:

– Mei­lė pro­tė­vių že­mei, tra­di­ci­jai, kul­tū­rai. Be abe­jo­nės, Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė, jos idea­lai. Jo šei­ma bu­vo iš Lie­tu­vos, iš Še­te­nių prie Ne­vė­žio, ma­no tė­vo ir ma­no se­ne­lių že­mė – Mins­kas. Ats­tu­mas ne­men­kas, bet is­to­ri­nis ry­šys – ar­ti­mas, su­pran­ta­mas. Juk Mins­kas tu­ri ir ki­tą var­dą – Minsk Li­tovs­kij. Kaip ir Brest Li­tovs­kij – se­nie­ji že­mė­la­piai tuos var­dus iš­sau­go­jo. Ir Mic­ke­vi­čius va­di­no Lie­tu­vą sa­vo tė­vy­ne. Ma­no pla­ti is­to­ri­nė tė­vy­nė ir yra Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė. Mes su Č. Mi­lo­šu ne­no­rė­jo­me pra­ras­ti, at­si­sa­ky­ti to is­to­ri­nio pa­li­ki­mo.

Ta­čiau Mi­lo­šas yra be­veik vi­sa kar­ta už ma­ne vy­res­nis, jis – Os­ka­ro Mi­la­šiaus gi­mi­nai­tis. Jis gi­mė cent­ri­nė­je Lie­tu­vo­je. Jis – No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas. Ga­li­ma sa­ky­ti, jis yra LDK gar­bės pi­lie­tis, o aš tik­tai ei­li­nis.

– Bet­gi ne­lai­ko­te sa­vęs pa­sku­ti­niu?

– Ne­ži­nau, gal dar ra­sis kas. To­mą Venc­lo­vą ga­li­ma bū­tų pri­skir­ti. At­si­ras, dar –atsiras...“

Di­džio­ji LDK ver­ty­bė – pa­stan­ga su­gy­ven­ti

– LDK bu­vo toks di­džiu­lis, ga­lin­gas ir ryš­kus is­to­ri­jos, po­li­ti­kos ir kul­tū­ros pa­sau­lio fe­no­me­nas, kad tie­siog ne­ga­li taip stai­ga (ly­gi­nant su am­ži­ny­be) – per 100 ar 200 me­tų im­ti ir vi­siš­kai iš­ga­ruo­ti?

– Tai bu­vo la­bai svar­bus ir reikš­min­gas ban­dy­mas Eu­ro­pai su­si­vie­ny­ti. LDK vie­ni­jo skir­tin­gas na­ci­jas, re­li­gi­jas, ne­tgi skir­tin­gus in­te­re­sus, su­pra­ti­mus.

– Ko­kia, jū­sų aki­mis, bu­vo LDK es­mė, di­džio­ji ver­ty­bė, lei­du­si bū­ti stip­riai ir įta­kin­gai?

– Ver­ty­bė bu­vo ne­nut­rūks­tan­ti pa­stan­ga pa­gal iš­ga­les ras­ti tai­kaus, drau­giš­ko su­gy­ve­ni­mo ga­li­my­bę. Ji ne vi­suo­met pa­vyk­da­vo, ne vi­suo­met duo­da­vo trokš­ta­mą ar sie­kia­mą re­zul­ta­tą. Bet pa­ts fak­tas, kad tos pa­stan­gos bu­vo, kad bu­vo spren­di­mai – la­bai svar­bu. Svar­bus ir mū­sų il­ga­me­tis bend­ras pa­si­prie­ši­ni­mas di­de­liems na­cio­na­liz­mams ir di­de­lėms im­pe­ri­joms – Ru­si­jai ir Vo­kie­ti­jai.

– Ką ma­no­te apie mū­sų – lie­tu­vių, len­kų, bal­ta­ru­sių, ukrainiečių– el­ge­sį su di­din­gu LDK is­to­ri­niu pa­li­ki­mu? Lie­tu­viai sa­ko – kad tai la­biau­siai mū­sų, bal­ta­ru­siai sa­ko, kad vis­kas jų, len­kai, uk­rai­nie­čiai ir kt. neat­si­lie­ka šiuo po­žiū­riu.

– Šis pa­li­ki­mas tik­rai yra mū­sų vi­sų, ir kiek­vie­na na­ci­ja tu­ri į jį tei­sę. Tik gal ne­rei­kė­tų taip įnir­tin­gai da­ly­tis ?

– Jei tei­sin­gai su­pra­tau, siū­lo­te ne­smul­kin­ti to, kas bu­vo tik­rai di­du?

– Taip. Ir ne­rei­kia men­kin­ti to, kas bu­vo. Yra kas tai sėk­min­gai da­ro be mū­sų. Ne­ga­li­ma įžei­di­nė­ti kai­my­nų, bet mū­sų at­žvil­giu nuo­la­tos bu­vo tai­ko­mas prin­ci­pas „Di­vid et im­pe­ra“ – Skal­dyk ir val­dyk. .

Nie­kis, pa­ly­gin­ti su is­to­ri­ja

– Kaip ver­ti­na­te šian­die­ni­nius lie­tu­vių ir len­kų san­ty­kius?

– Ma­dam, pa­sa­ky­ki­te nuo ma­nęs vi­siems. Pa­ra­šy­ki­te: vi­sa tai – nie­kis, smulk­me­na, pa­ly­gin­ti su is­to­ri­ja ir atei­ti­mi. Tai smulk­me­nos, ku­rios šiukš­li­na bend­rą­jį vaiz­dą, go­žia tik­rą­ją pa­dė­tį, o es­ka­luo­ja jas tie, kam tai nau­din­ga, kas sa­vo pa­trio­tiz­mą ma­tuo­ja prie­šiš­ku­mu, nu­kreip­tu į kai­my­ną.

Jei­gu ne­to­li­mo­je praei­ty­je ir bu­vo kas tarp mū­sų ne taip, ga­li­ma sa­ky­ti, kad ne mes dėl to kal­ti. Ne­su­si­kal­bė­ji­mas, prie­šiš­ku­mas, tar­pu­sa­vio ne­sup­ra­ti­mas – daž­nai atei­da­vo iš išo­rės. Is­to­ri­ja ma­ne įti­ki­na, kad yra rim­tų jė­gų, ku­rios sten­gia­si, kad mes ne­gy­ven­tu­me drau­giš­kai.

Ži­no­ma, ir mes pa­tys pa­da­rė­me klai­dų.

Di­džio­ji kny­ga ir ki­tos kny­gos

2009 me­tais pa­sau­lį iš­vy­do uni­ka­li, ana­lo­gų Eu­ro­po­je ne­tu­rin­ti kny­ga „Lie­tu­vos Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės kny­ga. Bend­rų Eu­ro­pos tra­di­ci­jų link“, ku­rio­je ke­tu­rio­mis kal­bo­mis pub­li­kuo­ja­mi Lie­tu­vos, Len­ki­jos ir Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­kų teks­tai, ra­šy­to­jų esė, at­sklei­džian­tys įvai­rius po­žiū­rius į LDK is­to­ri­ją. A. Stru­mi­la yra šios kny­gos „krikš­ta­tė­vis“.

– 2004 me­tais kar­tu su Č. Mi­lo­šu ir T. Venc­lo­va nu­spren­dė­me, kad rei­kia kny­gos, ku­ri tei­sin­gai ir iš­sa­miai įver­tin­tų mū­sų bend­rą praei­tį. Ypač – san­ty­ky­je su šian­die­ni­niu is­to­ri­jos su­pra­ti­mu, su po­li­ti­nė­mis mū­sų tau­tų vil­ti­mis, ku­rio­mis jos gy­ve­na sa­vo vals­ty­bė­se, tarp ku­rių tu­ri bū­ti ry­šiai. T. Venc­lo­va ir dir­bo Ame­ri­ko­je, Č. Mi­lo­šas 2004 me­tų ru­de­nį mi­rė (kaip sa­ko A. Stru­mi­la, „nu­ro­di­nė­jo ir bend­ra­dar­bia­vo su mu­mis iš aukš­ty­bių"), di­džiau­sia naš­ta ren­giant Di­džią­ją LDK kny­gą te­ko A. Stru­mi­lai. Ne­šė ją gar­bin­gai: bu­vo jos su­da­ry­to­jas, ieš­ko­jo au­to­rių – rin­ko­si juos pa­ts, ne­si­kreip­da­mas į vals­ty­bi­nes ins­ti­tu­ci­jas, mi­nist­rus ar Moks­lų Aka­de­mi­jas. Pa­ra­šė įva­di­nį straips­nį, pa­ts kny­gą api­pa­vi­da­li­no, ieš­ko­jo lė­šų lei­dy­bai.

Kny­gą iš­lei­do jau mi­nė­tas „Pa­ri­bio“ fon­das. Įs­pū­din­gą, be­veik še­šių šim­tų pus­la­pių gau­siai iliust­ruo­tą is­to­ri­nį fo­lian­tą A. Stru­mi­la va­di­na sko­los grą­ži­ni­mu pro­tė­viams.

Lie­tu­va ir Vil­nius ver­ti mei­lės

– Jūs taip gra­žiai kal­ba­te apie Vil­nių, Lie­tu­vą. Kaip nu­ti­ko, kad jū­sų ry­šiai su ir Lie­tu­va yra to­kie gi­lūs ir įvai­ria­pu­siai?

– Ki­to­kių neį­si­vaiz­duo­ju. Esu žmo­gus, vai­kys­tė­je, jau­nys­tė­je auk­lė­tas ši­tos ap­lin­kos. Man bu­vo de­šimt me­tų, kai iš­va­žia­vo­me iš Vil­niaus, ta­čiau šio mies­to to­le­ran­ci­jos dva­sia li­ko man sa­va. Ir ma­no ma­ma ki­lu­si iš Lie­tu­vos, ir te­ta, kas ku­rią lei­dau ato­sto­gas. Aš la­bai stip­riai su­si­jęs su Lie­tu­va. Gy­ve­nau čia tuo me­tu, kai ryš­kė­ja, sklei­džia­si žmo­gaus cha­rak­te­ris. Žmo­gaus ry­šiai su že­me to­kie pat stip­rūs kaip ir krau­jo ry­šiai.

Lie­tu­vai jau­čiu pa­rei­gą, ji ar­ti­ma ma­no šir­džiai.

Ma­nau, kad žmo­gus tu­ri sa­ve su­vok­ti tam tik­ra­me kul­tū­ros land­šaf­te. Man Lie­tu­vos kul­tū­ri­nis land­šaf­tas yra ar­ti­mas.

Po­li­ti­kos land­šaf­tuo­se – sve­ti­mas

– Ar at­ra­do­te sa­vo vie­tą po­li­ti­kos land­šaf­tuo­se?

– Sun­ku at­sa­ky­ti – aš nie­ka­da ne­bu­vau jo­kios par­ti­jos na­rys, at­stum­da­vau to­kius pa­siū­ly­mus?

– Ar bu­vo leng­va?

– Ne­bu­vo. Ma­ne lai­kė ta­len­tin­gu žmo­gu­mi, ga­lė­jau par­ti­jai bū­ti nau­din­gas. Par­ti­ja no­rė­jo pa­jung­ti sau vi­sus ta­len­tin­gus, darbš­čius ir gar­bin­gus žmo­nes. Dir­bu, vei­kiu sa­va­ran­kiš­kai – vie­nas pa­ts. Esu Vie­ni­šius. Taip sun­kiau, bet esi ne­prik­lau­so­mas. Pats nu­spren­di, ką ir ka­da da­ry­si.

Kal­bė­da­mas apie po­li­ti­ką, no­rė­čiau dar šį tą pa­sa­ky­ti. Aš esu kon­ser­va­ty­vus. Aš – prieš po­pu­liz­mą. Neį­si­vaiz­duo­ju ki­taip. Žmo­gaus, tu­rin­čio pa­tir­ties, at­sa­ko­my­bės jaus­mą, tu­rin­čio pi­ni­gų, ži­nan­čio, kaip tu­ri elg­tis pa­ts ir ki­ti, bal­sas ver­tas daug dau­giau ne­gu ko­kio gir­tuok­lio, val­ka­tos ar tie­siog kvai­lio bal­sas, ku­ris tu­ri ly­giai to­kį pat as­mens liu­di­ji­mą ir bal­sa­vi­mo tei­sę. Gal­būt po­li­ti­ko­je ki­taip neiš­ven­gia­ma, ta­čiau esu tik­ras, kad ma­sės, mi­nia ne vi­suo­met tei­sūs.

Ma­sės daž­niau­siai rei­ka­lau­ja vis­ko ir tuoj pat, vis­ko – tik joms. „Ko­dėl ki­tas tu­ri, o aš – ne?“ Ta­čiau vie­nas dir­ba ne­pa­ly­gin­ti dau­giau ir pro­duk­ty­viau už ki­tą, sa­vo vi­suo­me­nei duo­da kur kas dau­giau už ki­tą. Tai su­dė­tin­ga, bet aš pir­me­ny­bę ati­duo­du in­di­vi­dui, as­me­ny­bei.

Ver­tin­giau­sias vi­suo­me­nės pro­duk­tas – in­di­vi­das

– Vi­suo­me­nė­je daug dis­ku­tuo­ja­ma apie mo­ra­li­nius au­to­ri­te­tus. Tei­gia­ma, kad jų stin­ga ar­ba be­veik ne­bė­ra. Ar jau­čia­tės to­kiu au­to­ri­te­tu?

– Pas mus jų ir­gi trūks­ta. Sa­vęs aš neįt­rau­kiu į jų są­ra­šus.

– Svar­bu, ką šiuo klau­si­mu ma­no ki­ti.

– Kai kas tur­būt lai­ko ma­ne au­to­ri­te­tu, ta­čiau to­kių ne tiek daug. Ma­nau, kad žmo­nės to­le­ruo­ja ma­no bu­vi­mą ir veik­lą.

Pa­si­kar­to­siu: esu „kon­ser­vas“, bet už­jau­čian­tis ki­tus žmo­nes. Tai kont­ras­tiš­ka for­ma, su­si­de­dan­ti iš dvie­jų vi­siš­kai prie­šin­gų po­lių. Vie­na ver­tus, gal­būt esu so­cia­lis­tas – ne ka­rei­vi­nių ti­po, bet kul­tū­ri­nio so­cia­lis­to amp­lua. Ki­ta ver­tus, esu „kon­ser­vas“, ma­nan­tis, kad vi­sa­da ge­riau­sias, ver­tin­giau­sias vi­suo­me­nės pro­duk­tas yra vie­ne­tas, as­me­ny­bė, vie­ne­tas, in­di­vi­das.

– Ma­sėms to­kie „vie­ne­tai“ kaip jūs, rei­ka­lin­gi ne tik to­dėl, kad ga­li­te jiems pa­dė­ti konk­re­čiai – ma­te­ria­liai, bet ir mo­ra­liai, pa­ro­dy­da­mas, kaip ga­li gy­ven­ti, dir­bti ir ką su­kur­ti vie­nas žmo­gus.

– Tu­ri­te gal­vo­je, bū­ti pa­vyz­džiu? Taip. Kai­me aš sau pa­si­sta­čiau na­mus. Pa­so­di­nau so­dą, rin­kau ak­me­nis – iš ak­me­nų ėmiau kur­ti. Ži­no­te, ką pa­ste­bė­jau? Kad ir ki­ti ėmė tuos ak­me­nis rink­ti, nors jie jau šim­tą me­tų gu­lė­jo jiems po ko­jų. Gal ma­no pa­vyz­dys tu­ri įta­kos ir to­liau nuo ma­no kai­mo?

Va­rik­lis – am­bi­ci­ja

– Jū­sų dar­bai, kū­ry­bos apim­tys ver­čia ste­bė­tis. Kiek lai­ko jūs dir­ba­te kas­dien?

– Aš ne­su ma­ši­na ir ne­su ko­kios įstai­gos val­di­nin­kas. Esu pa­ts sau po­nas ir tar­nas. Pats nu­si­sta­tau, ką, kiek ir ka­da tu­riu pa­da­ry­ti. Nie­ka­da ne­bu­vau jo­kio­je sa­na­to­ri­jo­je ar poil­sio na­muo­se. Nie­ka­da ne­tu­rė­jau jo­kių ato­sto­gų, nes ne­bu­vo kas ma­ne iš­leis­tų. Taip, kad aš vi­są lai­ką dir­bu – tik keis­da­mas dar­bo po­bū­dį ir rū­šį. Aš gi už­sii­mu ūkiu: tu­riu ara­biš­kų žir­gų, že­mės, ku­riai ne­lei­džiu dir­vo­nuo­ti. Ži­no­ma, man pa­de­da ir ki­ti, ta­čiau vi­suo­met, iki pa­sta­rų­jų me­tų, daug dir­bau pa­ts.

– Ko­kia jū­sų jė­gos ir ener­gi­jos pa­slap­tis?

– Pas­lap­tis pa­pras­ta – sa­vo pa­ties mei­lė pa­čiam sau. Tai am­bi­ci­ja. Lyg kas iš vi­daus man sa­ky­tų, kad tu­riu tai pa­da­ry­ti, kad su­ge­bė­siu pa­da­ry­ti ge­riau už ki­tus, ge­riau­siai. Kad esu pir­mas.

– Esa­te am­bi­cin­gas, ta­len­tin­gas, daug pa­sie­kęs ir ži­no­mas žmo­gus. Ar esa­te lai­min­gas?

– Iš es­mės taip, nes gy­ve­nu. Štai da­bar kal­buo­si su ju­mis, gurkš­no­ju ar­ba­tą. Ne­ži­nau, kaip bus TEN: duos kas nors ar­ba­tos, ar ne­duos, bus kam pa­sa­ky­ti žo­dį ar ne....Gai­la, kad žmo­nės, kal­bė­da­mi apie sa­vo gy­ve­ni­mus, sku­ba juos keik­tis, de­juo­ti ir ne­ma­to, kiek daug jie iš tik­rų­jų tu­ri.

– Ko­kią svar­biau­sią tie­są at­ra­do­te per sa­vo il­gą ir gra­žų gy­ve­ni­mą?

– (Ty­la, dar ty­la. Perk­lau­sia: „Di­de­lę tie­są?") Siek­ti, verž­tis prie idea­lo, ku­ris yra neap­čiuo­pia­mas, ne­ma­te­ria­lus, bet pa­ts sie­ki­mas su­tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mą ir jė­gų. Ir tu­ri pra­smę.

Dar – šei­ma ir vai­kai. Dar – me­nas, ke­lio­nės, pa­žin­tis su pa­sau­liu ir su­tik­ti pa­tys įvai­riau­si žmo­nės. Įdo­mūs, ge­ri, kai ku­rie – ne­la­bai. Dau­ge­lio ne­bė­ra. Pa­sau­lis ap­link ma­ne tuš­tė­ja...Aš jau ge­ro­kai vir­ši­jau sta­tis­ti­nę nor­mą.

– Bet­gi jūs – in­di­vi­das, ku­riam sta­tis­ti­niai vi­dur­kiai jums ne­ga­lio­ja.

– Taip, ir to­dėl tu­riu to­liau gy­ven­ti, kur­ti.

– Jei­gu gy­ve­ni­me ga­lė­tu­mė­te kaž­ką pa­kar­to­ti, pa­da­ry­ti iš nau­jo?

– Tik­riau­siai dar kar­tą nu­gy­ven­čiau sa­vo gy­ve­ni­mą. Gal­būt iš­tai­sy­da­mas kai ką, bet ne­si­gai­lė­da­mas nie­ko.

Kuo ti­kė­ti?

– Esa­te ti­kin­tis?

– Da­bar? Ne. Il­gai gy­ve­nau, daug ke­lia­vau, lan­kiau­si vie­nuo­ly­nuo­se ir šven­to­vė­se. Sup­ra­tau, kad ti­kė­ji­mo po­rei­kis yra uni­ver­sa­lus, ta­čiau re­li­gi­niai ri­tua­lai man at­ro­do for­ma­lūs, pa­vir­šu­ti­niš­ki, teat­ra­liš­ki. Aš ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vie­nas ku­ris ti­kė­ji­mas, vie­na re­li­gi­ja yra tei­sin­giau­si.

– Kuo ti­kė­ti pa­siū­ly­tu­mėt pa­ta­ri­mo pra­šan­čiam žmo­gui? Tie­sa? Ge­ru­mu? Gro­žiu? Kur jam ieš­ko­ti iš­si­gel­bė­ji­mo?

– Tai la­bai pa­pras­ta. Rei­kia tie­siog ti­kė­ti ki­tu žmo­gu­mi. Ar­ti­mo mei­lė yra iš­si­gel­bė­ji­mas.

Taip bu­vo vi­sa­da.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Bu­vo me­tas, kai Andžejus Stru­mi­la ėjo į pa­sau­lį, siek­da­mas jį pa­ma­ty­ti ir pa­žin­ti. Da­bar pa­sau­lis atei­na pas jį – pa­ma­ty­ti kū­ry­bos ir pa­žin­ti žmo­gaus.

Šie­met su­lau­kęs 90-ies An­dže­jus Stru­mi­la sa­ko: „Jei­gu ga­lė­čiau, pra­šy­čiau dan­gaus to­kio pa­ties gy­ve­ni­mo.“

„Su me­tais pa­rei­ga tar­nau­ti sa­vo pro­tė­vių tė­vy­nei tik stip­rė­ja", – tei­gia And­že­jus Stru­mi­la.

Šių me­tų pa­va­sa­rį Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mas And­že­jaus Stru­mi­los ta­py­bos dar­bų cik­las „Pras­mės“, skir­tas žy­dų ge­no­ci­do au­koms at­min­ti.

Dienos populiariausi

Etikos sargai susirūpino savo reputacija (3)

2017 m. rugsėjo 8 d.
lankomiausias

Odontologų rajone trūksta (5)

2017 m. rugsėjo 8 d.
daugiausiai komentuotas

Komentarai (1)

Sufleris, 2017-08-25 09:06
Rašytojas Vyt. Almanis yra rašęs, kad senovėje Žemaitijos kunigaikščiai niekuo neišsiskyrė iš kitų savo krašto gyventojų. Panašiai jie rengėsi, panašius darbus dirbo. Bet jie turėjo pasitikėjimą, jie sugebėjo organizuoti bendruomenės gyvenimą, mokėjo organizuoti gynybą nuo užpuolikų ir išsaugoti žmones. Na o mūsų laikais apgailestaujant pripažinkim tokio luomo degradacijos lygį: kas yra paskutinis princas Šiauliuose?

Rodomi komentarai nuo 1 iki 1. Iš viso: 1

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 1
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas