(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Atolankos

DU PRAN­CŪ­ZIŠ­KI RO­MA­NAI

2017 m. rugpjūčio 25 d.
Vytautas Bikulčius

Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la iš­lei­do dvie­jų pran­cū­zų au­to­rių – Le­los Sli­ma­ni ir Oli­vier Bour­deaut – ro­ma­nus, ku­riuos pa­tei­kė la­bai ope­ra­ty­viai, nes ori­gi­na­lo kal­ba jie abu pa­si­ro­dė 2016 me­tais.

Vy­res­ni skai­ty­to­jai dar me­na tuos lai­kus, kai kny­gos ver­ti­mo tek­da­vo lauk­ti de­šimt ar dau­giau me­tų, nes tuo­met daž­nai už­sie­nio au­to­riaus kny­gos pa­si­ro­dy­mą lem­da­vo ne ra­šy­to­jo ta­len­tas, o po­li­ti­nės prie­žas­tys.

Da­bar gi pa­si­tai­ko to­kių at­ve­jų, kai lie­tu­vių lei­dyk­los iš­lei­džia gar­sių au­to­rių ver­ti­mus anks­čiau ne­gu di­džių­jų ša­lių lei­dyk­los. Ir šiuo at­ve­ju LRS lei­dyk­la ap­len­kė tiek Ang­li­jos, tiek Vo­kie­ti­jos lei­dyk­las, nes šio­se ša­ly­se kol kas dar ne­ra­si­me nei Le­los Sli­ma­ni „Lop­ši­nės“, nei Oli­vier Bour­deaut „Be­lau­kiant Bo­džang­lio“ ver­ti­mų.

Ne tik šei­mos tra­ge­di­ja Le­los Sli­ma­ni „Lop­ši­nė“, ku­ri, be­je, praė­ju­siais me­tais pel­nė pres­ti­žiš­kiau­sią Pran­cū­zi­jos li­te­ra­tū­ri­nę – bro­lių Goncourt‘ų – pre­mi­ją, pra­si­de­da krau­piu epi­zo­du, kai auk­lė nu­žu­do mu­zi­kos pro­diu­se­rio Po­lio ir ad­vo­ka­tės Mi­riam duk­rą ir sū­nų ir ban­do nu­si­žu­dy­ti pa­ti, bet ne­sėk­min­gai.

Vi­sa­me ro­ma­ne ir sten­gia­ma­si iš­siaiš­kin­ti tas prie­žas­tis, ku­rios lė­mė to­kį auk­lės Lui­zos poel­gį. Jau ro­ma­no pra­džio­je ma­ty­ti, kad vai­kų prie­žiū­ra nė­ra leng­vas da­ly­kas, nes Mi­riam, su­si­lau­ku­si ant­ro kū­di­kio, iš da­lies pa­si­me­ta.

Na­mų sie­nos, tarp ku­rių ji už­si­da­riu­si su vai­kų rū­pes­čiais, pa­ver­čia ją komp­lek­suo­ta bū­ty­be, nes jai at­ro­do, kad tiek daug sky­ru­si lai­ko moks­lams, da­bar ji ap­si­ri­bo­ja tik na­mų ži­di­niu ir tam­pa nie­kam neį­do­mi. Nors vy­ras tei­gia, kad jo žmo­na tu­rin­ti bū­ti lai­min­ga, nes ma­to kaip au­ga vai­kai, ta­čiau Mi­riam vis la­biau tam­pa aiš­ku, kad ji žlugs kaip ad­vo­ka­tė, jei ne­grįš į dar­bą.

Po­lis ir Mi­riam ima ieš­ko­ti auk­lės, jie no­ri, kad ji ne­bū­tų imig­ran­tė, ne­le­ga­lė, ne­tu­rė­tų vai­kų, nes tuo­met nu­ken­tės jų vai­kų prie­žiū­ra. Ne­ju­čio­mis jie su­vo­kia, kad tam­pa darb­da­viais, nuo ku­rių pri­klau­so auk­lės li­ki­mas. Juk jie pa­tys iš­kart im­tų šauk­ti apie disk­ri­mi­na­ci­ją, jei koks nors darb­da­vys im­tų jų tei­rau­tis apie vai­kus.

Ga­liau­siai jie prii­ma jau­ną naš­lę Lui­zą, ku­ri tu­ri fi­nan­si­nių sun­ku­mų, bet iš­syk at­si­sklei­džia jos auk­lės ta­len­tas. Ji pui­kiai tvar­ko na­mus, rū­pi­na­si mais­tu, skal­bi­niais, žai­di­mais, pa­si­vaikš­čio­ji­mais su Mi­la ir Ada­nu, ku­riems dar ir pa­sa­kas se­ka, ir lop­ši­nes dai­nuo­ja. Ki­taip ta­riant, ji tam­pa šei­mos na­riu ir da­ro­si Po­liui ir Mi­riam vis rei­ka­lin­ges­nė, jie ne­tgi ve­ža­si ją ato­sto­gau­ti drau­ge.

Dirb­da­ma auk­le, Lui­za tar­si už­mirš­ta sa­vo gy­ve­ni­mą. Tuo pa­čiu Lui­za su­vo­kia, kad jei ji pra­ras dar­bą, jei šei­ma ne­be­pa­siims jos pra­leis­ti ato­sto­gų, jei šei­mi­nin­kų kai­my­nė ne­be­leis jai už­dirb­ti men­kos su­me­lės, ku­ri pa­leng­vi­na jai su­si­mo­kė­ti sko­las, ji ži­no, kad pa­pil­dys po Pa­ry­žių kla­jo­jan­čių be­na­mių gre­tas.

Nors Po­lis ir Mi­riam Lui­zai ati­da­vė vis­ką – vai­kus, na­mus, val­gius, lais­va­lai­kį, ta­čiau jie tu­ri siau­bin­gą pri­vi­le­gi­ją – at­leis­ti ją. O Lui­za, vis dėl­to, ne­si­jau­čia sa­va, ji tar­si lie­ka už šei­mos bor­to. Ka­dan­gi Lui­za yra sir­gu­si dep­re­si­ja, ta nuo­la­ti­nė įtam­pa ir at­ve­da ją į tra­giš­ką fi­na­lą... Bū­tent so­cia­li­nis su­sve­ti­mė­ji­mas ir pa­smer­kia šią vie­ni­šą varg­šę mo­te­rį...

Vi­sai ki­toks Oli­vier Bour­deaut ro­ma­nas „Be­lau­kiant Bo­džang­lio“. Jis ku­pi­nas pran­cū­ziš­kos ele­gan­ci­jos ir ne­rū­pes­tin­gu­mo. Už ro­ma­no pa­va­di­ni­mo sly­pi dai­ni­nin­kės Ni­nos Si­mo­ne at­lie­ka­ma dai­na „Po­nas Bo­džang­lis“. Ji įsi­rė­žia į vie­nos šei­mos gy­ve­ni­mą. Ta šei­mą su­da­ro tė­vas, pre­ten­duo­jan­tis į ra­šy­to­jo sta­tu­są, ku­ris sa­vo žmo­ną va­di­na vis ki­tu var­du, kvaiš­te­lė­ju­si mo­ti­na, ku­ri die­vi­na mi­nė­tą dai­ną ir sū­nus, ku­ris lai­ko­mas šei­mos pa­si­di­džia­vi­mu, ta­čiau ne­tru­kus at­lei­džia­mas iš mo­kyk­los.

Ši šei­ma įsi­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mą kaip ne­si­bai­gian­čią šven­tę, kai nie­kam ne­be­rū­pi dar­bas, kai jie nuo­lat šo­ka, prii­mi­nė­ja sve­čius, kai gal­vo­ja tik apie ma­lo­nu­mus, ta­čiau už­mirš­ta, kad svar­biau­sias gy­ve­ni­mo da­ly­kas yra mo­kes­čiai. Ir jiems ten­ka at­si­sa­ky­ti sa­vo di­džiu­lio bu­to, par­duo­ti jį, kad iš­bris­tų iš sko­lų...

Ro­ma­ne pa­sa­ko­ja sū­nus ir tė­vas. Net ir apie pa­čius skau­džiau­sius da­ly­kus jie dės­to vis­ką su leng­va iro­ni­ja ir hu­mo­ru. Tai­gi, ro­ma­nas tam­pa sa­vo­tiš­ka ode gy­ve­ni­mui ir mei­lei, ja­me ne­trūks­ta kar­tė­lio ir me­lan­cho­li­jos... Tie­siog gry­nai pran­cū­ziš­kas ro­ma­nas, ku­ris ne vie­ną lie­tu­vių skai­ty­to­ją pri­vers pa­krai­py­ti gal­vą... Gal to­kius ro­ma­nus ga­li su­pras­ti tik pran­cū­zai?...

Dienos populiariausi

Etikos sargai susirūpino savo reputacija (3)

2017 m. rugsėjo 8 d.
lankomiausias

Odontologų rajone trūksta (5)

2017 m. rugsėjo 8 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas