(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Karas vaiko akimis

Ka­ras vai­ko aki­mis (15)

2017 m. rugpjūčio 18 d.
Algimantas SAVICKIS

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Šaukš­tas žu­vų tau­kų

Mes, try­li­ka jau­nuo­lių tu­rė­jo­me vie­ną sva­jo­nę – no­rė­jo­me skrai­dy­ti. 1955-ai­siais nuė­jo­me į Tel­šių ka­ri­nį ko­mi­sa­ria­tą ir taip gar­siai pa­sa­kė­me: „No­ri­me skrai­dy­ti“.

Ma­nė­me, pa­si­juoks ir pa­ro­dys du­ris. Ne­pa­si­juo­kė...Su­pa­žin­di­no su avia­ci­jos mo­kyk­lų rei­ka­la­vi­mais, da­vė eg­za­mi­nų pro­gra­mas ir iš­ly­dė­da­mas ka­pi­to­nas pa­po­ri­no: „Ruoš­ki­tės, spor­tuo­ki­te. Jei­gu kas rū­ko­te – mes­ki­te. Rū­kan­tys ne­pe­rei­si­te me­di­ci­ni­nės ko­mi­si­jos.“

Iš­va­žia­vo­me po dve­jų me­tų, 1957-ųjų rugp­jū­ty­je. Mū­sų šei­ma ma­no pa­si­rin­ki­mui prieš­ta­ra­vo: „Jei­gu už­pa­ka­lis bal­ti­nius dras­ko...va­žiuok!“ – tiek te­pa­sa­kė se­ne­lis.

Avia­ci­jos mo­kyk­la bu­vo Bal­ta­ru­si­jo­je, Po­loc­ko to­li­ma­me prie­mies­ty­je (po me­tų ją per­kė­lė į Vi­tebs­ką). Mus pa­si­ti­ko pa­ts mo­kyk­los vir­ši­nin­kas pa­pul­ki­nin­kis Vla­di­mi­ras Gu­ze­je­vas.

Pas­vei­ki­no, pri­si­sta­tė ir pa­ti­ki­no: „Kas praei­si­te me­di­ci­ni­nę ko­mi­si­ją – ga­lė­si­te pa­ra­šy­ti į na­mus, kad jau esa­te mū­sų mo­kyk­los kur­san­tas. Eg­za­mi­nai – jū­sų ži­nių pa­tik­ri­ni­mas – tik for­ma­lu­mas. Sėk­mės!“

Mū­sų svei­ka­tą tik­ri­no Bal­ta­ru­si­jos ka­ri­nės apy­gar­dos cent­ri­nė­je li­go­ni­nė­je. Ji bu­vo įsi­kū­ru­si Šv. Euf­ro­si­ni­jos Po­loc­kie­tės sta­čia­ti­kių mo­te­rų vie­nuo­ly­ne.

Pir­ma­sis iš­ban­dy­mas – me­ta­li­nė kė­dė: at­si­sė­di it į nar­vą, įsi­ka­bi­ni į ra­tą, nu­lei­di gal­vą, už­si­mer­ki ir ta­ve įsu­ka pa­siu­tu­siu grei­čiu. Už nu­ga­ros yra pe­da­las. Kai pa­sie­ki di­džiau­sią ap­si­su­ki­mų skai­čių, gy­dy­to­jas nu­spau­džia pe­da­lą – it kir­viu ker­ta. Lie­pia sto­tis ir ei­ti per kam­ba­rį.

Lie­pia sto­tis...ne vi­siems tai pa­pras­ta pa­da­ry­ti. Dau­gu­ma var­to­si ant grin­dų, pa­kil­ti ant ko­jų neįs­ten­gia, net at­si­klaup­ti ne­ga­li.

O man nie­ko...pe­rė­jau per kam­ba­rį. Pa­gul­dė ant ku­še­tės, pa­ma­ta­vo spau­di­mą, pa­da­rė kar­diog­ra­mą. Pa­gu­lė­jau pen­kias mi­nu­tes, po to dvi­de­šimt pri­tū­pi­mų...vėl pa­ma­ta­vo spau­di­mą, pa­da­rė kar­diog­ra­mą.

Gy­dy­to­jai mus tik­ri­no dvi die­nas. Ypač ati­džiai ty­rė šir­dį ir akis. Aš­tuo­nis ma­no že­mie­čius įvei­kė kė­dė, pa­sku­ti­nius „nu­kra­tė“ ba­ro­ka­me­ra.

Me­di­kai pa­tik­ri­no per du tūks­tan­čius vai­ki­nų. Kur­san­tais ta­po­me 125. Tarp jų ir mes du že­mai­čiai: Al­gis Grikš­ta ir aš. Mu­du ge­rai iš­lai­kė­me ir ži­nių pa­tik­ri­ni­mą. Vie­nin­te­lis (iš ne­sla­viš­kų res­pub­li­kų) iš ru­sų kal­bos ga­vau pen­ke­tą. Už už­sie­nio kal­bą, ma­te­ma­ti­ką ir is­to­ri­ją pa­ra­šė po ket­ver­tą.

Dau­gu­ma at­rink­tų­jų – žem­lū­žiu­kai. Bu­vo­me dvi­de­šimt pen­ki kur­san­tai. Aukš­taū­giai tik ke­tu­ri. Li­ku­sie­ji – iki met­ro sep­ty­nias­de­šim­ties cen­ti­met­rų.

Kar­tą gy­dy­to­jo ka­pi­to­no Vla­di­mi­ro Smir­nic­kio pa­si­tei­ra­vo­me: ko­dėl dau­gu­ma iš­bro­kuo­tų­jų – aukš­taū­giai?

„Aukš­taū­gis bul­vių mai­šą leng­vai pa­kels, ta­čiau ne­to­li jį nu­neš. Žem­lū­žiu­kas že­mę no­si­mi ars, bet tą mai­šą temps. Kol or­ga­niz­mas „ke­lia“ stu­bu­rą – nu­ken­čia vi­daus or­ga­nai. Jie silp­nes­ni. Ar daug aukš­taū­gių su­ti­ko­te šim­ta­me­čių?“

Ma­no drau­gas už­sii­mi­nė­jo im­ty­nė­mis, kil­no­jo svar­me­nis. Jo ūgis bu­vo 192 cm, svė­rė per 80 ki­log­ra­mų. Ir aš – smul­ku­tis, ūgis 171cm., svo­ris 64 ki­log­ra­mai.

Ma­no svo­ris be­veik ne­si­kei­tė vi­są gy­ve­ni­mą. Net ta­da, kai bai­gęs avia­ci­jos mo­kyk­lą, pra­dė­jau skrai­dy­ti ir mai­ti­nau­si pa­gal šeš­tą­ją reak­ty­vi­nę nor­mą, svo­ris ne­pa­ki­to.

Kar­tą lėk­tu­vo va­das net pa­si­tei­ra­vo: „Alik, ar ne­par­duo­di mais­to ta­lo­nų?“ Gau­da­vo­me vi­sam mė­ne­siui kny­ge­lę, ku­rio­je bū­da­vo pa­žy­mė­ti kiek­vie­nos die­nos pus­ry­čiai, pie­tūs ir va­ka­rie­nė.

Val­gyk­lo­je prie sta­lo sė­dė­da­vo­me po ke­tu­ris. Priei­da­vo mus ap­tar­nau­jan­ti Ala Pet­rov­na, iš­si­plė­šia ta­lo­nė­lius ir at­ne­ša mais­tą. Pa­vyz­džiui, 1959-ai­siais, pa­rai mais­tui bu­vo ski­ria­mi...26 rub­liai.

„Žiū­rėk, kaip ta­vo že­mie­čiai pa­si­tai­sė“. Aš kaip bu­vau smul­ku­tis – taip ir li­kau. Gal įta­kos tu­ri ir mankš­ta. Ją da­rau kas­dien: žie­mą ir va­sa­rą, ne­var­to­ju al­ko­ho­lio. Pa­vyz­džiui, alaus per gy­ve­ni­mą esu iš­gė­ręs tik...stik­li­nę. Kas­dien su­val­gau du put­pe­lės kiau­ši­nius ir iš­ge­riu šaukš­tą žu­vų tau­kų.

Po­ka­rio me­tais žu­vų tau­kus vai­kams ir paaug­liams iš­ra­šy­da­vo gy­dy­to­jas. Gau­da­vo­me po pu­sė lit­ro mė­ne­siui. Po pus­me­čio – jau po lit­rą. Ne vi­si vai­kai tuos tau­kus ger­da­vo.

Ne­rea­li­zuo­si – su­ges. Į vais­ti­nes jų at­vež­da­vo 200 lit­rų. Me­ta­li­nė­se sta­ti­nė­se. Pa­na­šio­se lai­ky­da­vo ir ben­zi­ną, ma­ši­nų te­pa­lus. Iš sta­ti­nės per­pil­da­vo į ki­tą tal­pą, o iš ten į bu­te­lius.

Ne­ži­nau iš kur tuos žu­vų tau­kus bo­gin­da­vo. Gal iš To­li­mų­jų Ry­tų? Kar­tais ati­da­rius sta­ti­nę tau­kai jau dvok­da­vo. Bet mums iš­ba­dė­ju­siems bu­vo ge­ri. Su Ni­jo­le – ma­no se­se­ri­mi, mes taip juos bu­vo­me pa­mė­gę, kad rau­gin­tus ko­pūs­tus ma­ma ap­šlaks­ty­da­vo žu­vų tau­kais ir mes kirs­da­vo­me su karš­to­mis bul­vė­mis, duo­na.

Ma­ma vi­są am­žių pel­nė duo­ną siū­da­ma. Atei­da­vo mo­te­rys pri­si­ma­tuo­ti. Ma­ty­da­mos mus, ry­jan­čius dvo­kian­čius ko­pūs­tus, sa­ky­da­vo: „Va­le­ri­ja, gal ei­na­me į ki­tą kam­ba­rį, neišt­ver­siu, ap­si­vem­siu“. O mums nie­ko. Ne­sirg­da­vo­me vai­kys­tė­je (ne tik aš, bet ir se­suo), be­veik ne­ser­gam ir da­bar.

In­ten­sy­viai tuos žu­vų tau­kus val­gė­me aš­tuo­ne­rius me­tus. Gal jie pa­dė­jo ne tik įveik­ti bad­me­tį, bet ir me­di­ci­ni­nę ko­mi­si­ją bei ki­tus, vė­liau gy­ve­ni­me iš­ki­lu­sius sun­ku­mus? Kas ži­no!

Dienos populiariausi

Etikos sargai susirūpino savo reputacija (3)

2017 m. rugsėjo 8 d.
lankomiausias

Odontologų rajone trūksta (5)

2017 m. rugsėjo 8 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas