(detali)

Orai Pakruojyje

Konkursai

Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Gamink ir BALSUOK
Gin­ta­ras JU­SIUS, KTU mais­to moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų stu­den­tas
Visi dalyviai

Savaitės populiariausi

lankomiausikomentuojamiausi
Festivaliai ir didžiosios šventes
Ieškoti

Facebook

Karas vaiko akimis

Karas vaiko akimis (16)

2017 m. rugpjūčio 23 d.
Algimantas Savickis

Ski­riu Va­le­ri­jai, sa­vo ma­mai, ku­ri gy­ve­ni­me pa­ty­rė daug var­go ir siel­var­to.

Ka­da skri­si­me?

Avia­ci­jos mo­kyk­lo­je grei­tai pri­si­mi­niau sa­vo se­ne­lio žo­džius apie už­pa­ka­lį ir marš­ki­nius. Mus lai­kė griež­tai: kel­da­vo ry­te šeš­tą va­lan­dą – ne­žiū­rint, koks me­tų lai­kas ir kiek už lan­go laips­nių, vien­marš­ki­nius gin­da­vo pen­kis – de­šimt ki­lo­met­rų. Pa­lai­di­nę leis­da­vo virš marš­ki­nių už­si­vilk­ti tik esant dau­giau pen­kio­li­kai laips­nių šal­čio.

Taip ir plas­no­da­vo­me it gul­bės pa­va­sa­rio šal­nų me­tu po pu­šų go­je­liu. Ku­te­no šir­dį tik tai, kad bė­gi­mo tra­so­je su­tik­da­vi­me tur­se­nan­čius dės­ty­to­jus, bū­rių va­dus, net mo­kyk­los va­do­vą. Jie taip pat laks­tė, sten­gė­si iš­lai­ky­ti spor­ti­nę for­mą. Pa­sis­vei­kin­da­vo su mu­mis ran­kos pa­kė­li­mu.

Kai mo­kyk­lo­je pa­skelb­da­vo aliar­mą – mū­sų ka­ri­nin­kai bėg­da­vo it kur­tai. Dau­ge­lis jų bu­vo me­tuo­se, ko­vo­jo Ant­ra­jame pa­sau­li­nia­me ka­re. Štai, ką reiš­kia nuo­la­ti­nis dė­me­sys sau, spor­tas.

Po to mankš­ta spor­ti­nia­me mies­te­ly­je, ko­kio pa­vy­dė­tų bet ku­ri Šiau­lių mo­kyk­la, ir van­dens pro­ce­dū­ros. Ne­ži­no­me iš kur mū­sų vir­ši­la ga­vo tuos alie­ji­nius da­žus – bui­ti­nės pa­tal­pos per du mė­ne­sius neiš­džiū­vo. Prau­sė­mės lau­ke iki pat gruo­džio pa­bai­gos. Ry­tais prie su­grę­žio­to me­ta­li­nio vamz­džio ai­dė­da­vo šauks­mai ir juo­kas. Įkai­tęs kū­nas nuo šal­to van­dens deg­te deg­da­vo.

Po pus­ry­čių ir ryt­me­ti­nės vi­sos mo­kyk­los klau­sy­to­jų ir ka­ri­nin­kų ri­kiuo­tės – į kla­ses. Ir taip die­na die­non. Ka­lė­me teo­ri­ją – įgri­so. Tie­sa, kiek­vie­ną mė­ne­sį tu­rė­da­vo­me du "lan­gus" – vyk­da­vo­me į po­li­go­ną ir iš grei­ta­šau­džio ŠKAS-o kul­kos­vai­džio, pa­grin­di­nio ta­ry­bi­nės avia­ci­jos gink­lo Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re, pliek­da­vo­me į „Seib­rų“, „Su­per Seib­rų“ ir „Han­te­rių“ ma­ke­tus. Jie „bėg­da­vo“ ge­le­žin­ke­lio bė­giais, o mes tik spaus­da­vo­me „ga­še­tas“... Žie­žir­bos skrie­jo.

Vi­są lai­ką mus jau­di­no vie­nas klau­si­mas: ka­da skri­si­me?

Net kla­sės glo­bė­jas, vy­res­ny­sis lei­te­nan­tas, dės­ty­to­jas Kons­tan­ti­nas Sa­ga­di­je­vas nie­ko konk­re­taus ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti. Ta­da šį klau­si­mą ap­ta­rė­me mo­kyk­los kom­jau­ni­mo su­si­rin­ki­me. Vy­riau­sia­sis mo­kyk­los po­li­ti­nis va­do­vas, ma­jo­ras Vik­to­ras Or­lo­vas, pen­ke­rius me­tus – per vi­są ka­rą pra­skrai­dęs oro šau­liu, pa­sa­kė: „Tos teo­ri­nės ži­nios pra­vers vė­liau, ka­da tar­nau­si­te pul­kuo­se. Lau­ki­te pa­va­sa­rio, mo­ky­ki­tės, grū­din­ki­tės ir sau­lė jums nu­švis“.

Mo­kė ir grū­di­no vi­są lai­ką. Jei­gu sa­vai­tės pa­bai­go­je nors vie­nas kla­sė­je tu­rė­da­vo ne­pa­ten­ki­na­mą pa­žy­mį, ken­tė­da­vo vi­sas ko­lek­ty­vas. K. Sa­ga­di­je­vas ta­da sa­ky­da­vo, kad ki­no fil­mas ne mums, rei­kia su­si­mąs­ty­ti dėl pa­žan­gu­mo, rei­kia mo­ky­tis ir mus pa­ly­dė­da­vo į kla­sę, ki­ti ei­da­vo į klu­bą ir žiū­rė­da­vo ki­no fil­mą „Čia­pa­je­vas“. Su­va­ry­ti kla­sėn, daž­niau­siai ra­šy­da­vo­me laiš­kus. Aš – se­se­riai Ni­jo­lei, ku­ri tuo me­tu mo­kė­si Kau­no Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je, ma­mai, se­ne­liams.

Kad bū­tu­me nar­sūs, iš­tver­min­gi ir drą­sūs, bu­vo nau­do­ja­mi įvai­rūs me­to­dai. Mū­sų bū­rio va­das vy­res­ny­sis lei­te­nan­tas Iva­nas Osi­nas tu­rė­jo sa­vo. Kai su­si­pyk­da­vo su žmo­na (o pyk­da­vo­si daž­nai, nes ka­ri­nin­kas kor­to­mis pra­lo­ši­nė­jo šei­mos pi­ni­gus), iš­ri­kiuo­da­vo mus ir, ati­da­ręs lan­gą, ko­man­duo­da­vo: „Pa­šol“.

Gy­ve­no­me tre­čia­me aukš­te, pa­ra­šiū­ti­nio pa­ruo­ši­mo pir­mą­jį eta­pą bu­vo­me praė­ję, to­dėl be jo­kio spy­rio­ji­mo­si šok­da­vo­me kie­man. Sus­to­ję apa­čio­je, lauk­da­vo­me ka­da pro lan­gą liuok­te­lės mū­sų bū­rio va­das. Jis šok­da­vo vi­sa­da. Mes pa­plo­da­vo­me. Jam pa­tik­da­vo.

Pa­ga­liau atė­jo ta die­na, ka­da jau­na­mar­tė žen­gė prie al­to­riaus... Mes iš­va­žia­vo­me į ae­rod­ro­mą. Iš dvi­de­šimt pen­kių kur­san­tų tik du bu­vo skri­dę lėk­tu­vu: Al­gis Grikš­ta ir Ste­po­nas Pro­ciu­kas.

Pra­va­žia­vę dvi­de­šimt aš­tuo­nis ki­lo­met­rus, iš­vy­do­me juos – vi­sas lau­kas it veid­ro­dis tvis­kė­jo me­ta­lu, aki­no. Ke­tur­mo­to­riai ro­pi­nė­jo po ae­rod­ro­mą: vie­ni ki­lo, ki­ti lei­do­si, tū­pė. Ty­lė­jo­me iš­si­žio­ję, vaiz­das ke­rė­jo mus.

Stra­te­gi­nis bom­bo­ne­šis Tu-4 bu­vo pa­si­sko­lin­tas iš ame­ri­kie­čių, o tei­sin­giau – nu­ko­pi­juo­tas jų B -29. So­vie­tų Są­jun­ga už mė­ne­sio, ki­to tu­rė­jo pa­si­ga­min­ti bran­duo­li­nį gink­lą. Laz­da tu­ri du ga­lus. Sėk­mė ke­lia nau­ją pro­ble­mą: kas tą bom­bą neš? To­kio di­de­lio lėk­tu­vo Sta­li­nas ne­tu­rė­jo. Iš Vo­kie­ti­jos par­si­ga­ben­tos ra­ke­tos Fau -2 ir per­krikš­ty­tos į R-5, ne­pa­jė­gios bu­vo iš­kel­ti to­kio svo­rio. Išei­tį ra­do Sau­gu­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Lau­ren­ti­jaus Be­ri­jos vy­ru­kai... Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ame­ri­kie­čių stra­te­gi­niai bom­bo­ne­šiai B-29 kil­da­vo iš Ti­nia­no sa­lų, nu­me­tę mir­ties kro­vi­nį ant Ja­po­ni­jos, su­kda­vo link ta­ry­bi­nių To­li­mų­jų Ry­tų. Čia igu­los il­sė­da­vo­si, pa­si­pil­dy­da­vo at­sar­go­mis ir at­gal į Ja­po­ni­ją.

Mo­der­niau­sia tech­ni­ka gen­da. Ges­da­vo ir B-29. Ka­rui pa­si­bai­gus, To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se li­ko trys ame­ri­kie­čių stra­te­gi­niai bom­bo­ne­šiai. Jan­kiai il­gė­jo­si na­mų – per sku­bą pa­mir­šo tuos lėk­tu­vus, iš­vy­ko į JAV.

L. Be­ri­ja pa­siū­lė J. Sta­li­nui išei­tį – nu­ko­pi­juo­ti B-29, ir pro­ble­mos ne­liks. Ta­da nak­ti­mis jau pra­kai­tuos ne Jo­si­fas, o Tru­me­nas.

Šį su­dė­tin­gą dar­bą pa­ve­dė ge­riau­siam ša­lies avia­ci­jos konst­ruk­to­riui And­re­jui Tu­po­le­vui. Jam bu­vo su­teik­ti ypa­tin­gi įga­lio­ji­mai: per­tvar­ky­ti pra­mo­nę, kad ga­lė­tų įsi­sa­vin­ti ame­ri­kie­čių bom­bo­ne­šių B-29 ga­my­bą.

A. Tu­po­le­vas, ne­ši­nas brė­ži­niais, per­žen­gė J. Sta­li­no ka­bi­ne­to slenks­tį. Tau­tų va­das, pa­ma­tęs vat­ma­no la­pe už­ra­šą: TB-4 (tia­žo­lyj – sun­ku­sis bom­bo­ne­šis – 4. Konst­ruk­to­rius ne­no­rė­jo sa­vin­tis sve­ti­mo kū­ri­nio), paė­mė rau­do­ną pieš­tu­ką, nu­brau­kė TB-4 ir už­ra­šė – Tu-4.

Nau­jas lėk­tu­vas bu­vo pa­sta­ty­tas per pu­sant­rų me­tų. Pir­mas se­ri­ji­nis Tu-4 į dan­gų pa­ki­lo 1947-ųjų ge­gu­žę. O ru­de­nį, per Spa­lio šven­tes bu­vo pri­sta­ty­tas vi­sam pa­sau­liui – virš Rau­do­no­sios aikš­tės pra­skri­do šim­tas stra­te­gi­nių bom­bo­ne­šių. Tai pa­ma­tęs JAV pa­siun­ti­nys nual­po. Ame­ri­kie­čių žval­gy­ba pra­žiū­rė­jo...

So­vie­tų Są­jun­ga per tris šim­tus Tu-4 su­tel­kė Ja­ku­ti­jo­je, ki­to­se To­li­mų­jų Ry­tų vie­to­vė­se. Iš čia JAV bu­vo ran­ka pa­sie­kia­mos, va­ka­ri­nė jos da­lis silp­niau­siai ap­sau­go­ta. Ko­mu­nis­tai tu­rė­jo per 800 Tu – 4.

A. Tu­po­le­vas ak­lai ne­ko­pi­ja­vo. Pa­vyz­džiui, B-29 tu­rė­jo ke­tu­ris va­rik­lius, ku­rio kiek­vie­no ga­lia – 2200 ark­lio jė­gų. Konst­ruk­to­rius juos pa­kei­tė tė­vy­nė­je pa­ga­min­tais, ku­rių ga­lia – 2400 ark­lio jė­gų. Pa­kei­tė vi­są gink­luo­tę: vie­toj dvy­li­kos kul­kos­vai­džių 12,7 mm ka­lib­ro – su­mon­ta­vo de­šimt grei­ta­šau­džių pa­tran­kų NR-23, ku­rių ka­lib­ras – 23 mm.

Iš kul­kos­vai­džio pa­leis­ta kul­ka tik sky­lę pra­mu­ša. Pat­ran­ka per mi­nu­tę iš­šau­da­vo 1300 svie­di­nių. Kliu­dęs prie­šo lėk­tu­vą, iš­plėš­da­vo kvad­ra­ti­nį met­rą me­ta­lo. Nai­kin­tu­vas bū­da­vo pa­smerk­tas. Tai pa­tvir­ti­no ir mū­šiai Viet­na­me.

Vi­sos ra­di­jo sto­tys ir ki­ta apa­ra­tū­ra bu­vo sa­vos ga­my­bos.

Pul­ke pa­puo­liau į es­kad­ri­lės va­do Ti­mo­fe­jaus Kuz­ne­co­vo eki­pa­žą. Mū­sų lėk­tu­vas tu­rė­jo rai­dę A, tai reiš­kė ,,ato­mi­nis“, jis ga­lė­jo ne­šti bran­duo­li­nį gink­lą. Prie jo mū­sų ne­pri­leis­da­vo. At­vyk­da­vo spe­cia­li ko­man­da ir pa­ka­bin­da­vo tuos di­džiu­lius du deš­ri­ga­lius. Apie jų dy­dį by­lo­ja sky­rių erd­vė – išė­mus spy­nas, kiek­vie­na­me tilp­da­vo po aš­tuo­nio­li­ka žmo­nių. Tik lėk­tu­vo va­das, štur­ma­nas bom­bar­duo­to­jas įver­tin­da­vo spec. ko­man­dos dar­bą ir pa­si­ra­šy­da­vo po­pie­rius. Li­ku­sie­ji eki­pa­žo na­riai šį pro­ce­są ste­bė­da­vo­me pro ak­ri­lo stik­lo ku­po­lą.

„O jei­gu sprogs, jei­gu su­ges lėk­tu­vas...? Ar ne­bi­jo­te?“ – klaus­da­vo mū­sų. Ne. Ne­jaus­da­vo­me bai­mės nė per na­go juo­dy­mą. Vi­sa­da bu­vo­me ge­ros, sa­ky­čiau, pa­ki­lios nuo­tai­kos.

Kai apie anas die­nas pa­gal­vo­ju da­bar, tai klau­siu sa­vęs: ar ne­pa­vai­šin­da­vo mus ko­kiais spe­cia­liais vais­tais? Kiek­vie­ną die­ną per pus­ry­čius lauk­da­vo šo­ko­la­do ply­ta ir įvai­rūs vi­ta­mi­nai. Ant dė­žu­čių bū­da­vo už­ra­šy­ta, kad tai skir­ta ... ,,dlia liot­no­vo sos­ta­va“, at­seit – skra­jū­nams.

Eki­pa­žas – vie­nuo­li­ka žmo­nių. Ke­tu­ri iš jų – oro šau­liai. Tiek pi­lo­tų – štur­ma­nų, tiek šau­lių ka­bi­nos her­me­ti­nės. De­šimt pa­tran­kų val­dė­me per nuo­to­lį. Sun­kiau­sia bu­vo oro šau­liui, ku­ris sė­dė­da­vo lėk­tu­vo uo­de­go­je, to­dėl keis­da­vo­mės. Į ją bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti tik iš pa­grin­di­nės oro šau­lių ka­bi­nos. Rei­kė­da­vo vamz­džiu (vir­šum bom­bų sky­riaus) šliauž­ti ...uo­de­gon. Ten ne py­ra­gai: ka­bi­na ma­ža, su­lenk­tos ran­kos al­kū­nė jau lies­da­vo or­ga­ni­nius stik­lus. Ga­lė­da­vai tik at­si­sto­ti ir pa­si­su­ki­nė­ti. Įg­rys­da­vo sė­dė­ti, nes skris­da­vo­me ne va­lan­dą, ne dvi – Tu-4 įveik­da­vo 5100 ki­lo­met­rų.

Dar ir šian­die­ną į dau­ge­lį klau­si­mų ne­ran­du at­sa­ky­mų. Vie­nas jų: ko­dėl, pa­ki­lę iš Vi­tebs­ko, ne­skris­da­vo­me tie­siai į Šiau­rę, o pa­da­rę lan­ką, tūp­da­vo­me Če­lia­bins­ke ir, už­si­py­lę ku­ro, va­ry­da­vo­me į Nau­ją­ją Že­mę. Ten nu­tū­pę vėl pi­la­me ku­rą ir skren­da­me link Šiau­rės aši­ga­lio.

Kar­tą va­das paat­vi­ra­vo: ,,Ka­na­dą, JAV šiau­rę mes pa­siek­si­me, ta­čiau at­gal – var­gu – pri­trūk­si­me ku­ro, teks tūp­ti ant le­do ly­ties ar­ba tund­ro­je.

Laik­raš­čiai ra­šy­da­vo, kad Šiau­rės led­jū­ry­je, iš­si­lai­pi­nę ant ly­čių, moks­li­nin­kai ste­bi orą ir pra­ne­ši­nė­ja duo­me­nis lai­vams, ša­lies me­te­reo­lo­gi­jos cent­rams. Jie pa­dė­da­vo ir mums. Čia vei­kė švy­tu­riai, jie ro­dė kur­są.

Kai nuei­nu pas kai­my­nus Ele­ną ir Al­vy­dą Kai­rius, gy­ve­nan­čius dvy­li­kaaukš­ty­je, vi­sa­da sten­giuosi pa­tek­ti į jų lo­dži­ją. Iš vir­šaus to­li ma­ty­ti. At­ro­do, vėl sė­džiu oro šau­lio ka­bi­no­je, vėl skren­du.

Tu-4 – da­bar tik mu­zie­jaus eks­po­na­tas.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Dienos populiariausi

Etikos sargai susirūpino savo reputacija (3)

2017 m. rugsėjo 8 d.
lankomiausias

Odontologų rajone trūksta (5)

2017 m. rugsėjo 8 d.
daugiausiai komentuotas

Komentuoti

Vardas:  El.paštas:  Komentavo: 0
Liko raidžių: 1500
Įspėjame: www.skrastas.lt neatsako už komentatorių paskleistos informacijos turinį. Už „komentaruose“ paskelbtą nuomonę, faktus ir kitokią informaciją atsako ją paskleidę asmenys. Redakcija pašalins šmeižiančius, žmogaus garbę ir orumą žeminančius ir Lietuvos Respublikos įstatymus pažeidžiančius komentarus. Įstatymų numatyta tvarka, komentatorių identifikaciniai duomenys bus perduoti teisėtvarkos institucijoms.

Prašome informuoti redakcija apie netinkamą komentarą ar pastebėtas klaidas